mart.freeflux.net

Visai nesenai pagaliau startavom www.tikrasalus.lt - bloga, ir "draugija", skirta - tikram alui (tikram - reiskia skaniam, naturaliam, KOKYBISKAM - kaip priesingybe blednam, beskoniui ir cheminiui skystimui, varvanciam is Utenos-Svyturio, Kalnapilio ir kitu koncernu backu). Pilnesnis pristatymas - pirmam konteksto poste ten pat.

Tuo paciu ir mano alaus temos rasinejimai bus didziaja dalimi perkelti tenais, pirmas postas - kontribucija megstamo Londono blogo Boak&Bailey pravestai paskutinei Beer Blogging Fridays sesijai, tema "Kaip viskas prasidejo".

Skanaus!

P.S. Tuo tarpu jau bresta pirma Lietuvoje - ir grynai lietuviska FreeSource Alaus versija "Lituana":) Apie tai veliau TikrasAlus.lt, o kol kas galit susipazint su ideja freebeer.org .

Šiandien netikėtai iš kalbos su Jonu išėjo:

Tiesą pasakius, skaičiau senąją Lietuviškąją enciklopediją, ir ten juodu ant balto parašyta, kad visos šių kraštų alaus darymo patirtys yra knygoje "Zemianin albo gospodarz inflancki", išleistoje Slucke, bėda tik, kad 1673 metais...

Bėda ne bėda, nes lenkų tautinėje skaitmeninio paveldo svetainėje (tokią turime ir mes) radome šios knygos bene XIX a. perleidimą nuskanuotą (linkas čia)! Lenkų nesuprantu, tad jei kas išverstų šios knygos XVI skyrių "O warzeniu piwa", kuris prasideda nuo 51 skaitmeninio psl, tą stipriai pavaišinčiau ;)

^{“Aludaris”, Pastarnokas Vytautas, 2005}

Delfyje pasirodė visai vykes E. Račiaus bandymas užmegzti diskusiją apie lietuvišką alų ir jo kokybę. Tenka su autoriumi daugeliu klausimų sutikti, bet kai kurie teiginiai nelabai pagrįsti, todėl pasidalinsiu pora komentarų.

Nepaisant to, kad ir Lietuvoje yra didesnių bravorų, kurie gamina gana kokybišką alų ("Kauno alus", "Biržų", "Rinkuškių"), akivaizdu, kad vyrauja prasta ir vienoda poros koncernų produkcija (vokiško Muenchener Helle tipo). Tokio dominavimo priežasčių daug, manau pirmiausia - agresyvus marketingas ir rinkodara. Taip pat lietuviško alaus tradicijos nunykimas, susijęs ir su sovietmečiu įvykusiu alaus nustūmimu į prasčiokiško gėralo kategoriją, ir su dabartinėmis purvinomis didžiojo verslo taktikomis ir lobizmu. Daugybę kartų teko girdėti ir skaityti, kaip dusinami mažieji aludariai - taigi ir amato tradicija.

Išties, prisideda ir žėmės ūkio produkcijos kokybės nepastovumas. Iš vienos alaus gamyklos Biržuose technologo lūpų girdėjau nusiskundimą, kad lietuviški miežiai/salyklas yra nepastovios kokybės ir norėdami išlaikyti alaus kokybę, šis bravoras kartais priverstas rinktis pastovesnius čekiškus miežius. Priešingai nei teigia E. Račius, apyniai Lietuvoje auga, bet čia klimatinės salygos yra ne tokios palankios šiai reikliai kultūrai. Galbūt dėl to kyla tos pačios kokybės nepastovumo problemos, galbūt dar prisideda ir selekcijos nebuvimas (čia reiktu labiau pasidomėti). Todėl beveik visi Lietuvos aludariai importuoja ir naudoja tuos pačius - pigiausius, vokiškus apynius.

Reikia pastebėti, kad lagerio dominavimas nėra išskirtinis atvejas, dar visai nesenai panaši situacija buvo susiklosčiusi ir savo alaus tradicijomis garsėjančioje Anglijoje. Ta pati agresyvi (ir reikia pripažinti, išmoninga) rinkodara buvo beveik išstūmusi tradicinius elius. Anglijai pavyko - pačiu laiku kokybiško alaus gerbėjų pastangomis buvo įkurta CAMRA (Campaign For Real Ale) organizacija, sugebėjusi atkovoti prarastas pozicijas ir apginti daug mažesniųjų aludarių. Kadangi eliai ir aludarystė yra neatskiriama Anglijos socialinio gyvenimo, istorijos ir tradicinjos audinio dalis, pasinaudojant šiais sentimentais, tradiciniai alūs (CAMRA naudoja terminą Real Ales) buvo išgelbėti.

Lietuvoje tokio stipraus sentimento nėra. Praėjusią vasarą pakeliavus po taip liaupsinamą alaus kraštą - Biržus, teko pastebėt akivaizdų tradicinės lietuviškos aludarystės nunykimą. Vietiniame bare, pasiūlydamas silpnesnį nei 6-7 laipsnių alų, barmenas rizikuoja gaut į dūdą. Toks tad ir pagrindinis vietinio verdamo gėrimo pasirinkimas. Nors stiprų alų galima išvirti vien iš salyklos, taupumo sumetimais stipresnis alus dažnai gaminamas, pridedant daug cukraus, iš kurio mielės perdirba kokybiškai visai kitokį alkoholį, kurį primins aštrus rytinis galvos skausmas. Tais pačiais taupumo sumetimais (vietinis alus kainuoja apie 1.30 lt už bokalą, o konkurencija didelė) į alų apynių beveik nededama, arba dedama tik vieno tipo - pigesnių, karčiųjų - kurie alui duoda reikiamą kartumą, bet visiškai neprideda aromato (sakoma, kad aromatas gali lemti iki 90% skoninių savybių). Žinoma, taip daro ne visi mažieji aludariai, ir ne visiems priimtinas toks "šiferinis", visai neabejoju, kad yra likę ir grynųjų tradicijų puoselėtojų.

Didieji gamintojai eina panašiu, tik technologiškai pažangesniu keliu - jie verda daug pigesnį ir greičiau apdirbamą "high gravity" (didelio tirštumo) alų, kurį atskiedus, gaunamas reikiamo stiprumo "produktas". Tikro lagerio fermentacija ir brendimas trunka iki dviejų mėnesių ir daugiau, bet chemija galima tai "paforsuoti", ir mums gerai žinomos gamyklos išpilsto jį jau po dviejų savaičių. Atitinkamai "pagreitėja", atsiskiedžia ir kokybė, skoninės savybės. Natūralus alus yra natūraliai gazuotas (anglies dvideginis yra mielių subproduktas), o nefiltruotą alų išpilsčius į butelius, mielės jame toliau gyvena, prisotindamos gėrimą anglies dvideginio ir jį laikui bėgant subrandindamos, išskaidrindamos. Gamyklinis "produktas" natūraliai nespėja nei subręsti, nei prisisotinti, nei išskaidrėti, tad jis dirbtinai "gazuojamas", filtruojamas ir pasterizuojamas.

E. Račius abejoja lietuviško vandens kokybe. Reikalas tas, kad kiekviena vietovė turi tam tikro cheminio profilo vandenį, kurį galima pritaikyti kuriai nors alaus rūšiai. Tiksliau reiktų sakyti antraip - alaus rūšys kaip tik ir susiformavo pagal kilmės regione vyravusį vandenį. Pvz., Pilzenas buvo palaimintas ypač švaraus ir minimaliai mineralizuoto vandens gausa, idealiai tinkančia pilsneriui ir lageriui, tuo tarpu Londone - tradiciniams biteriams tinkantis ir apynius paryškinantis siera ir chloru prisotintas kietesnis vanduo. Senieji Lietuvos aludariai mieliau vandenį imdavo ne iš šulinio, o iš greta tekančio švaraus upelio, kurio vanduo minkštesnis.

Beje, užsakęs vandens tyrimą iš "Kretingos vandenų" buvau maloniai nustebintas - vandentiekio vanduo labai priminė Dublino profilį - tai reiškia, kad toks vanduo ypač tinkamas airiško tipo stout'ams, o kokybiškam angliškam eliui išvirti pakanka jį praturtinti kalciu. Kita vertus, būtent lageriams šis vanduo netinkamas, tam kad tiktų, jam turbūt reikalingas sudėtingesnis filtravimas ir cheminis apdorojimas.

Ir pabaigai viena detalė apie E. Račiaus minimą Rauchbier (rūkytą alų). Nesenai kaimynė pasakojo, kad seniau jos giminės Joniškio apylinkėse darydavo būtent rūkytą alų. V. Dagys savo knygoje "Darau savo alų" taip pat mini Šiaurės rytų Lietuvoje buvus šią tradiciją, kai salyklas būdavo džiovinamas pirties dūmuose arba krosnyse. Lietuvoje turėta ir dar įdomesnė tradicija, apie kurią taip pat pasakoja V. Dagys, ir apie kurią man niekur daugiau pasaulyje girdėti neteko. Tai keptinis alus, kuriam išvirti, salyklo mentalas būdavo kepalais pakepamas duonkepėse.

Taip kad lietuviai mokėjo alų ne tik daryti ir virti, bet ir "kepti." Įdomu, ar dar kas nors tebedaro tokį alų? Kažin, kiek dar įdomesnių tradicijų ir receptų iki mūsų nebeišliko. Lietuvoje aludarystės paslaptimis nebūdavo dalinamasi, nebent su šeimos nariais - ir tai ne visada.

Iš dyko buvimo surašysiu sakau 2007-ųjų skaniausius...

1. Samuel Smith’s Oatmeal Stout, Old Brewery Pale Ale, Nut Brown Ale

Kartais tenka nusitrenkti į kitą pasaulio kraštą, kad atrastum kas panosėj. Taip nutiko ir su šia britiškų eilų trejybe, kurią atradau... Niudžersio supermarkete. Verdami Samuel Smith, seniausioje – ir vis dar nepriklausomoje - alaus darykloje Jorkšyre, jie yra angliškų stilių etalonai. Ypač juodas, tirštas ir skalsus kaip Joninių naktis Oatmeal Stout, apskritai išgelbėjęs anglišką stout'ą nuo išnykimo.

2. Bluepoint Cherry Double Stout, Stone Russian Imperial Stout ir kiti Imperial Stout'ai

Visos šitos smalos man tapo metų atradimu. Tamsūs kaip bedugnė, tiršti ir stiprūs, burnoje jei neprilimpa, tai palieka kokį padegintos kavos, ar šiaip kaulavaisių skonį. Stiprus alus (iki 9%) - stiprioms širdims (tamsų alų Anglijoje gydytojai kaip sveiką išrašydavo net nėščioms moterims).

3. Chelsea Scotch Ale

Yra barų, kuriuose užsisakęs skočo, gausi pasirinkt ne iš surikiuotų Škotiško viskio butelių, o iš alaus kranų su Škotiško stiliaus eliais. Šitą išbandžiau Blind Tiger ir buvau užlietas skonių vaivorykšte, tiesa su ryškiai vyraujančia salyklo tema. Beje primena visai ne viskį, o... Porto vyną!

4. Brooklyn Special (Brewmasters Reserve) ir "Lager"

New York's finest, verdamas mano mėgstamiausiame Niujorko rajone. Jauni ir atsidavę, Brooklyn Brewery entuziastai verda kelioliką puikių alaus rūšių, o kiekvienam sezonui išverda dar po naują. "Special" ir yra vienas jų, o tamsios vario spalvos sodrus "Lager" iš esmės pakeitė mano (iki tol prastą) nuomonę apie lagerius.

5. Cervecería Fueguina - Beagle Fuegian Ale

Jaučiu ypatingus sentimentus šiam pionieriškam alui, verdamam Ugnies Žemėje. Pavadintas žymaus britų laivo HMS Beagle, kuriuo XVII a. aplink Pietų Ameriką plaukiojo kapitonas FitzRoy ir keistuolis Charlzas Darwinas, vardu, šis puikus šviesus angliško stiliaus alus (virtas su Patagonijos apyniais!) rasotame bokale ir bife de lomo (Argentinietiškas steikas iš geriausios jaučio mėsos) – tokie yra Pietų pusrutulio ir Antarktidos tyrinėtojų pusryčiai. It's the end of the world - so enjoy it.

6. Kunstmann Torobayo Pale Ale

Kažkada nuostabiame gamtos kampelyje, greta Valdivijos kalnų, vokiečių imigrantai įkūrė šį nedidelį bravorą ir ėmėsi stropiai įgyvendinti "Reinheitsgebot" (alaus "grynumo ") principo. Čilėj neteko rasti tokio artesenal („rankų darbo“) alaus pasirinkimo, kaip Argentinoje (vien El Bolson miestelyje turbūt kiekviename name daromas naminis), tačiau šis drąsiai galėtų su daugelių jų rungtis. O su tradiciniu currant (tiršta sriuba-troškinys, verdama iš visko, kas prieinama regione) jis - nenugalimas.

7. Anchor Liberty

Liberty yra East Coast pakrantės saulės ir amerikietiškos svajonės gintarinis lydinys bokale. Žymiausias San Francisco bravoras Anchor Brewing, kaip ir viskas Amerikoje, turi savo herojaus istoriją. Bravorą nuo uždarymo išgelbėjo ištikimas klientas, nupirkęs jį už pinigus, gautus pardavus savo skalbimo mašinų verslą. Po to jis nusamdė krūvą hipių, susodino į tourbus‘ą ir brazdindami gitaromis visi važinėjo pas ūkininkus rinkt geriausių miežių ir švęst derliaus festivalių. Kažkaip iš viso to Anchor virto antru žymiausiu Kalifornijos skystu eksportu (po Napa slėnio vynų).

8. Young's "Double Chocolate Stout"

Taip – jis atrodo kaip šokoladas, kvepia kaip šokoladas, bet... jį galima gerti. Nes ačiū Dievui - tai ne šokoladas. Glotnus kaip velnias ir minkštas kaip velvetas, šis alus kuo puikiausiai atstoja tortą Kalėdų naktį, prie židinio, aludėje. Patikrinta. Ne, tai šimtą kartų geriau už tortą. Mat jam neatsispirs jokia moteriška būtybė – net jei ji niekada negeria alaus... Patikrinta:)

9. Ommegang "Three Philosophers"

Ši alaus gamykla įsikūrusi NY valstijos "viršuje", Catskills kalnuose – deja, išvykoje į tuos kalnus man nepavyko draugų nuvilioti prie šio žmogaus sukurto stebuklo. Visgi kaimo mugėje bent jau įsigijau keletą butelių. Vienas jų, "Three Philosophers", kaip reikiant smagiai trenkė per stogą, ir kaltas čia visai ne Kierkgaardas ar jo draugeliai. Trys faktai – alus buvo sukurtas pagal vieno aludario "svajonių alaus" aprašymą; tai gilus 10 laipsnių Quadrupel'is (belgiško alus tipas); jis subrandintas kalno oloje. Whatever. Let‘s philosophy another bottle!


O meškos? Taip jų ir neaptikom. Nors sako, upstate NY miškuose jų pilna. Beje, Catskills parko administracija lentose užrašė naudingą patarimą, kad maistą nakčiai pririšti prie virvės, pakabintos ant dviejų medžių. Tik, dar rašo, nekabinkit ne virš palapines.

Bet žinoma geriausią istoriją apie meškas papasakojo Werner Herzog'as dar užpernai išleistame pusiau dokumentiniame filme "Grizzly Man." Ghrr.

Visai nesenai pats sau atradau Baltic Porters alaus stilių, apie kurį nežino tik Lietuvoje:) Tuo tarpu tirdamas pamėgto Niujorko hangouto Blind Tiger Ale House neišsemiamą asortimentą, netikėtai atradau net tris Perkūno vardu pavadintus alus!

Heavyweight Perkuno’s Hammer Imperial Porter

(aged one year+): the renowned big and chewy Baltic porter from Heavyweight brewed in collaboration with Lew Bryson…. The grist consists of lots of Munich malt and and some chocolate and other specialy malts; a Bavarian yeast is used to create this “train wreck between a doublebock and an Imperial stout’”. The brew is appropriately named after Perkuno, the angry thunder god in Baltic mythology, who used his hefty hammer to control the weather & unruly mortals. (originally 8.0% ABV)

Heavyweight Perkuno’s Hammer Imperial Porter w/ treacle: stored at 50 degrees in our cask room, this ale is pumped from a true firkin and, like authentic cask-conditioned ales, is less carbonated than normal draught beers yet more flavorful and complex than most. Fresh from Heavyweight Brewing, this is a special cask-conditioned version of the “Perkuno” draught—a big, chewy, Polish-style porter brewed with Munich and chocolate malts and German hops; bottom-fermented and lagered for four week… Tom added a touch of black treacle (unrefined English molasses) for an interesting twist on the original recipe. (8.2%+)

Heavyweight Perkuno’s Hammer Imperial Porter: the renowned big and chewy Baltic porter from Tom Baker and Heavyweight Brewing Company brewed in collaboration with Lew Bryson…. The grist consists of lots of Munich malt, some chocolate and other specialy malts; a Bavarian yeast is used to create this “train wreck between a doublebock & an Imperial stout’”. The brew is named after Perkuno, the angry thunder god in Baltic mythology, who used his hefty hammer to control the weather & unruly mortals. (8.2% ABV)

Įdomu, kad baltams ir čia nepavyksta pabėgti nuo caro (Imperial Porter Stout anais laikais britai virė Rusijos carui). Štai ką rašo alaus autorius Lew Bryson:

Baltic porter is actually a thriving style in eastern Europe. From Sweden around through Russia and the Baltic republics, in Poland and Germany and over to Denmark, these big, malty, mainly lager-brewed beers go by the name of "porter". They run from 6.0% abv all the way up to 9.3%. I've often characterized them as tasting like the head-on collision of a doublebock and an imperial stout.

They are probably the locally brewed descendants of British-brewed Russian Imperial Stouts; Michael Jackson theorizes in his "New World Guide to Beer" that Imperial stouts were originally labeled as "porter".

Simon Jansen says: Everytime I watch Futurama I want to build a bender.
David Moore says: do you remember the episode where they brew beer inside Bender?
David Moore says: you should build that.... a Bender brewer
Simon Jansen says: Vaguely.\
David Moore says: he gets all maternal
Simon Jansen says: I could buil done out of real steel.
David Moore says: season3 episode12: The Route of All Evil
David Moore says: title refers to money, not beer

That's how the idea started and holy s$%t, these guys actually made it!
Just check out this photo set: Building Beer Brewing Blender.
Now THAT is definitely the gadget of the year.
Or maybe, it's even human's best friend of the year.
That's the future that neither William Gibson nor Ridley Scott dared to predict!

(Thanks 11Y4 & Lauris)

I love January in Lithuania. It's dark, it's gloomy, it's wet and cold, and as such it's the perfect time for brewing holidays.

Welcome to my newly refurbished brew-kitchen. Last week I entered the "dark side" of all-grain brewing with an ambitious resolution to clone two of my favorite English ales - Hog's Back "T.E.A." (Traditional English Ale) and Timothy Taylors "Landlord's". Thank's to Jimsbeerkit forum folks for recipes and tips!

Click here to see the whole session in pictures.

A UK beer blog BoakAndBailey has posted a round-up of Baltic Porters. I left a comment, but decided to post it here as well.

Funnily enough nobody in Lithuania is probably even aware of such "version" as Baltic Porter. Porters, stouts and other dark beers are not well-spread (while the same cannot be said about awful tasting strong lagers from 6.5% to maximum legal 9.5%, which are abound.) Given the predominantly sweet and straightforward taste of the dark ones I tried, I was never converted to a fan either.

This winter I bought a bottle of each dark beer available in local shop to refresh my memory. The verdict is that even though the overall quality has improved, little has changed in the taste and sweetness department. Nevertheless, I will actually enjoy another few pints of seasonal Horn Honey Porter, Būtautų Dvaro Tamsusis, Baltika's No. 6 (7% porter from St. Petersbourg, Russia) and Utenos Porteris during the remaining cold months.

The major and some smaller breweries usually produce at least one sort of dark beer. Utenos Porteris may be the most known, Švyturys has discontinued it's Degintas ("Burnt") while my former local and still favorite brewery Kauno Alus produces decent quality Senasis Porteris (”Old Porter”, 7%) and Biržiečių stout (8%) using “open fermentation”.

Another Kaunas' brewery Horn (former name Ragutis, it's an incredible shame to lose such a beautiful name for a brewery) releases seasonal Honey Porter (5.6%), whose toasted malt and caramel pleasantly interweaving with not-too-strong flavors of honey is good enough to my untrained tastebuds.

Kauno Alus, just as recreated Būtautų Dvaro brewery from Birzai, the traditional brewing region, are the only ones to my knowledge that bottle non-pasteurized traditional beers. Būtautų Tamsusis (”The Dark One”, 6%) has a very strong malt presence, and is sold in neat 1 l bottles.

Biržų Alus brewery from the same region is one of the oldest in the country, established in 1686. Among a few interesting sorts it produces dark Senovinis (”Olde”, 7.5%). I didn't try this one yet, not even during my trip to the beer region, but I saw it being labeled as schwarzbier, making it a German dark lager. Unfortunately this one, as well as many other beers from small traditional breweries are only available locally and only on tap. Two Šnekutis bars serving traditional country-style beers recently opened in Vilnius, partially filling this gap.