El Chalten

El Chalten
Atvykom. Šitos stačių kalnų grandinės, kurių tarpekliuose šliaužioja ledynai ir kaupia vandenį ežerai, anksčiau buvo best kept secret alpinistų tarpe. Juos visada gaubė legendos. Monte FitzRoy beveik visada lindi debesyje. Vietiniai indėnai manė, kad tai vulkanas. Tuo buvo tikima iki pat XX amžiaus. Dar po pusšimčio metų prancūzai pirmieji į jį įkopė. Bet net jie buvo įsitikinę, kad kitas kalnas, Cerro Torres, tai jau tikrai neįveikiamas.
Prancūzas Poincenot taip pat negrįžo iš savo ekspedicijos, iki šiol nežinoma, ar jį nusinešė sraunūs Rio FitzRoy vandenys, ar jį nukepė vienos estancijos savininkas, užpavydėjęs žmonos jaunam prancūzų avantiūristui.
Tokių ir kitokių legendų apie pionierius ir jų žygius gali išgirsti sėdėdamas mažose vietinėse užeigėlėse. Dar prieš porą dešimtmečių šiame slėnyje, apsuptame stačių granito sienų, buvo tik alpinizmo bazė, keli namukai ir daug palapinių, o proviziją atveždavo tik kartą į savaitę. Vietiniai, daugiausia kalnų gidai, santūrūs, bet draugiški. Išlaikyta, asketiška atmosfera, lėtas, bet turintis to ypatingo kalnietiško jaukumo gyvenimo būdas. Nenuspėjamas oras. FitzRoy įlindęs į debesį, iš to debesies lyja tiesiai ant miestelio, bet vos toliau debesų nebėra, todėl tuo pat metu iš kitos pusės į miestelį šviečia saulė.
Taip tris dienas laukiu tinkamo momento išeiti į kalną. Atsisveikinu su pirmaisiais draugais, saffas trijule, atrodančia kaip roko grupė. Keliauja aplink pasaulį. Su vokiete Sabine ieškom "septynių grandžių", greit atrandam antros grandies ryšį. Jos bičiulis fizikas ir mano buvęs recruiteris žaidė tam pačiam pokerio pasaulio čempionate Las Vege. Jos bičiulis, pocker-face genijus, dabar trečias pasaulyje. Mano ex-kolegai pasisekė kur kas kukliau.
Belaukdamas atrandu skaniausią, sultingą bife de lomo (steikas iš geriausios jautienos mėsos dalies) patiekiamą El Muro steikinėj. Atsitempiu čia prancūzų atominio povandeninio laivo inžinierių. Dorojam steikus ir vyną. Po poros stiklinių, kiek įšilęs, nekalbus inžinierius ima pasakot apie gyvenimą po vandeniu. Kartais ten tenka praleisti ištisus 3 mėnesius. Ne, iliuminatorių nėra. Laimingieji gali ką nors pamatyti tik per periskopą. Dieną nuo nakties atskiriame, nes dieną degą baltos lempos, o naktį - raudonos. Sunkiausias dalykas po vandeniu - laikas. Ar yra savaitgaliai, klausiu? Yra, sako, bet mums ir savaitgaliais reikia dirbti. Tai kuo skiriasi? Atominis inžinierius nusišypso, sekmadienį galime keltis vėliau nei 8. Be to, savaitgaliais leidžiama išgerti dvi, o ne vieną, taures vyno. Beje, maistą ruošia puikūs virėjai, bet šviežių daržovių užtenka tik dviem savaitėms. Ar yra moterų, klausiu. Nee... įsivaizduok, sako, jei tarp 130 įgulos dar būtų kelios moterys, būtų šakės. Su merginomis ir šeimomis išorėje susisiekti neįmanoma, galima tik gauti nuo jų trumpas žinutes. Iš laivo prie paviršiaus iškeliama speciali antena, ji lieka panirusi kelis metrus po vandeniu. Žemo dažnio signalu ji priima kelis žodžius per minutę - nurodymus laivui, orų duomenis, naujienų antraštes. Bet išsiųsti negalima nieko - pagal signalą laivas galėtų būti susektas (taip ir nesužinojau, kas šiais laikais juos seka, ir kur). Toliau kalba užeina apie rusų podvodkes, ir kaip jiems ten gerai su sauna ir baseinu.

Siete Vienas
Viduj, tarp neįrengtų sienų, pasijuntu senam geram Green Club'e. Pilna publikos, vien argentiniečiai, visi vieni su kitais glėbesčiuojasi, smagiai klega, gurkšnoja alų ir populiarų fernet-cola. Priekyje improvizuota scena, viena kolonėlė kabo pakabinta ant virvių, scenoje 6 vyrukai derina garsą. Dvi gitaros, bosas, perkusija, saksofonas, armonika. Koncertas prasideda... na dabar nepasakysiu, kas ten buvo, kelios valandos ska, reggae, roko, kažkokios greitos viso to ir vietinio folko, polkos, afrikos ritmų fuzijos, buvo smagu, o po kelių stiklinių jau ir aš glėbesčiavausi su garsistu ir grupės draugais, kurie man aiškino, kad tai vietinė grupė "Siete Venas". Kad visi jos nariai dirba El Chalten kalnų gidais, kad grupė dar neturi išleidusi albumo (bet čia pat staigiai suorganizuojamas projektas "suveik gringito demo diską"), kad šis koncertas - tai atsisveikinimo koncertas, prieš grupei išvykstant į Havaną. Kad koncerto pajamos kaip tik ir bus skirtos studijiniam įrašui.

Šalia Cerro Torre
Praktikalizmai:
- Grupė "Siete Venas", arba "Septynos Venos", pavadinta pagal tokį gydomąjį augalą. Web: http://www.sietevenas.com.ar - sakė, mp3 įdės už poros mėnesių.
- Savaitės nusivylimas - hostelis Rancho Grande, šiaip palankiai vertinamas visuose giduose. Didelis, triukšmingas ir labai nedraugiškas. Tokį susiraukusį personalą esu matęs tik Lietuvoj. Nors šiaip modernus ir maistas bare neblogas.
- Užtat rekomenduoju, jaukus ir draugiškas Condor Hostel, su puikiais vaizdais iš erdvių lounge kambarių su patogiom sofkom.
- Miestelyje nėra bankomatų, bet apie tai niekur nepranešama. Kelios parduotuvės priima korteles, tad išgyventi galima. Blogiausiu atveju, restoranas La Casita duoda cash-back už žvėriškus 20% komisinių.
- Lietingomis dienomis Dievo dovana yra mažytis knygynėlis Marco Polo, be knygų, turintis dar ir neblogą selekciją muzikos. Perku punk-ska-dub legendos Los Fabulosos Caddilacs diską. Kitą pusdienį galima šiltai praleisti jaukiam antram aukšte šokoladinės, kuri iš išorės atrodo kaip begriūvanti medinė pašiūrė.











