bloggalerijasuramericayoutuberywordkontakts

El Chalten

Ruta 40 - tai ir daugiau, ir mažiau nei tik kelias. Panašiai kaip Road 66 štatuose, ji legendose, dainose, knygose, aistrose ir ginčuose. Tūkstančiai kilometrų neasfaltuoto kelio vingiuoja iš Salta pačioj šiaurėj, į Rio Gallegos pačiuose pietuose, per dykumas, kaktusų giraites, upių slėnius. Rečiau važinėjamos atkarpos tiesiog užžėlusios.

Šiaip jau įveikti RN-40 rekomenduojama džipu. Aš (vienas, Naras grįžo į Lietuvą) renkuosi autobusą. El Chalten pasieksiu per kokias 5 valandas (Argentinoje viskas trunka 5 valandas). Pro jau gerai pažįstamas lygumas autobusas siūbuoja lėtai, kad neiškristu iš šito žvyro griovio ties kokiu posūkiu ar upės skardžiu. Į pabaigą išriedam į jau modernizuotą, asfaltuotą, kelio dalį. Tolumoje guli mėlyni kalnų sluoksniai, nuo žemės atsiskyrę galingo Lago Viedma ežero linija. Galop kažkaip netikėtai iš už užtrauktų užuolaidų (kepina saulė) iššoka smailių kalnų karūna, kai kur padengta sniego, aukštėjanti iš kraštų link vidurio. Tik keli viduriniai, aukščiausi kalnai, iki pusės sulindę į pilką debesį.

El Chalten
El Chalten

Atvykom. Šitos stačių kalnų grandinės, kurių tarpekliuose šliaužioja ledynai ir kaupia vandenį ežerai, anksčiau buvo best kept secret alpinistų tarpe. Juos visada gaubė legendos. Monte FitzRoy beveik visada lindi debesyje.
Vietiniai indėnai manė, kad tai vulkanas. Tuo buvo tikima iki pat XX amžiaus. Dar po pusšimčio metų prancūzai pirmieji į jį įkopė. Bet net jie buvo įsitikinę, kad kitas kalnas, Cerro Torres, tai jau tikrai neįveikiamas.

Tik apie 3 km aukščio, Cerro Torre (torre - "bokštas") nesiekia net iki bambos kai kurioms Andų viršūnėms, tai kodėl jis neįveikiamas? Kalta kalno forma ir atšiaurūs orai. Bauginanti viršūnė, krentanti statmenai beveik 2 km tiesiai į ledkalnį apačioj. Vėjai iki 200 kmph, didelė temperatūrų kaita, mikliai aptraukianti kalno sienas 20 cm ledo šerkšnu. Maža to - ypatingi ledynai - ledo "grybai", susiformuoja ant viršūnės, ir dažnai atskyla, šveisdami galingus ledo gabalus ant bejėgių kopinėtojų apačioje. Iki šiol nerimsta aistros, kas galų gale į jį pirmas įkopė - iš pirmojo italų dueto liko gyvas tik vienas, bet jo draugą su fotokamera su (tariamais) įrodymais nusinešė vėjas ir ledynai.

Prancūzas Poincenot taip pat negrįžo iš savo ekspedicijos, iki šiol nežinoma, ar jį nusinešė sraunūs Rio FitzRoy vandenys, ar jį nukepė vienos estancijos savininkas, užpavydėjęs žmonos jaunam prancūzų avantiūristui.

Tokių ir kitokių legendų apie pionierius ir jų žygius gali išgirsti sėdėdamas mažose vietinėse užeigėlėse. Dar prieš porą dešimtmečių šiame slėnyje, apsuptame stačių granito sienų, buvo tik alpinizmo bazė, keli namukai ir daug palapinių, o proviziją atveždavo tik kartą į savaitę. Vietiniai, daugiausia kalnų gidai, santūrūs, bet draugiški. Išlaikyta, asketiška atmosfera, lėtas, bet turintis to ypatingo kalnietiško jaukumo gyvenimo būdas. Nenuspėjamas oras. FitzRoy įlindęs į debesį, iš to debesies lyja tiesiai ant miestelio, bet vos toliau debesų nebėra, todėl tuo pat metu iš kitos pusės į miestelį šviečia saulė.

Taip tris dienas laukiu tinkamo momento išeiti į kalną. Atsisveikinu su pirmaisiais draugais, saffas trijule, atrodančia kaip roko grupė. Keliauja aplink pasaulį. Su vokiete Sabine ieškom "septynių grandžių", greit atrandam antros grandies ryšį. Jos bičiulis fizikas ir mano buvęs recruiteris žaidė tam pačiam pokerio pasaulio čempionate Las Vege. Jos bičiulis, pocker-face genijus, dabar trečias pasaulyje. Mano ex-kolegai pasisekė kur kas kukliau.

Belaukdamas atrandu skaniausią, sultingą bife de lomo (steikas iš geriausios jautienos mėsos dalies) patiekiamą El Muro steikinėj. Atsitempiu čia prancūzų atominio povandeninio laivo inžinierių. Dorojam steikus ir vyną. Po poros stiklinių, kiek įšilęs, nekalbus inžinierius ima pasakot apie gyvenimą po vandeniu. Kartais ten tenka praleisti ištisus 3 mėnesius. Ne, iliuminatorių nėra. Laimingieji gali ką nors pamatyti tik per periskopą. Dieną nuo nakties atskiriame, nes dieną degą baltos lempos, o naktį - raudonos. Sunkiausias dalykas po vandeniu - laikas. Ar yra savaitgaliai, klausiu? Yra, sako, bet mums ir savaitgaliais reikia dirbti. Tai kuo skiriasi? Atominis inžinierius nusišypso, sekmadienį galime keltis vėliau nei 8. Be to, savaitgaliais leidžiama išgerti dvi, o ne vieną, taures vyno. Beje, maistą ruošia puikūs virėjai, bet šviežių daržovių užtenka tik dviem savaitėms. Ar yra moterų, klausiu. Nee... įsivaizduok, sako, jei tarp 130 įgulos dar būtų kelios moterys, būtų šakės. Su merginomis ir šeimomis išorėje susisiekti neįmanoma, galima tik gauti nuo jų trumpas žinutes. Iš laivo prie paviršiaus iškeliama speciali antena, ji lieka panirusi kelis metrus po vandeniu. Žemo dažnio signalu ji priima kelis žodžius per minutę - nurodymus laivui, orų duomenis, naujienų antraštes. Bet išsiųsti negalima nieko - pagal signalą laivas galėtų būti susektas (taip ir nesužinojau, kas šiais laikais juos seka, ir kur). Toliau kalba užeina apie rusų podvodkes, ir kaip jiems ten gerai su sauna ir baseinu.

Bet mano mėgstamiausia vieta laukti - vietinė alinė El Bodegon, iš savo varyklėlės patiekiantį drumstą, gyvą, dar kvėpuojantį šviesų arba juodą alų. Pats tas vienas, arba prie tradicinio "viskas kas atliko" troškinio locro. El Bodegon mane nauji draugai pakviečia į koncertą. Pučiant nakties vėjui einam pro gaudžiančius ir garais šnopuojančius metalinius vagonus. Kažkokiose statybose iš ką tik baigto statyt namuko girdisi muzika, prie įėjimo bačkoj dega ugnis.

Siete Vienas
Siete Vienas

Viduj, tarp neįrengtų sienų, pasijuntu senam geram Green Club'e. Pilna publikos, vien argentiniečiai, visi vieni su kitais glėbesčiuojasi, smagiai klega, gurkšnoja alų ir populiarų fernet-cola. Priekyje improvizuota scena, viena kolonėlė kabo pakabinta ant virvių, scenoje 6 vyrukai derina garsą. Dvi gitaros, bosas, perkusija, saksofonas, armonika. Koncertas prasideda... na dabar nepasakysiu, kas ten buvo, kelios valandos ska, reggae, roko, kažkokios greitos viso to ir vietinio folko, polkos, afrikos ritmų fuzijos, buvo smagu, o po kelių stiklinių jau ir aš glėbesčiavausi su garsistu ir grupės draugais, kurie man aiškino, kad tai vietinė grupė "Siete Venas". Kad visi jos nariai dirba El Chalten kalnų gidais, kad grupė dar neturi išleidusi albumo (bet čia pat staigiai suorganizuojamas projektas "suveik gringito demo diską"), kad šis koncertas - tai atsisveikinimo koncertas, prieš grupei išvykstant į Havaną. Kad koncerto pajamos kaip tik ir bus skirtos studijiniam įrašui.

Šalia Lago Torres
Šalia Cerro Torre

Po trijų dienų danguje - nė vieno debesėlio ir pirmą kart pamatau nuogas FitzRoy, Saint-Exupery ir Cerro Torres viršūnes. Laikas į kalnus...

Praktikalizmai:
  • Grupė "Siete Venas", arba "Septynos Venos", pavadinta pagal tokį gydomąjį augalą. Web: http://www.sietevenas.com.ar - sakė, mp3 įdės už poros mėnesių.
  • Savaitės nusivylimas - hostelis Rancho Grande, šiaip palankiai vertinamas visuose giduose. Didelis, triukšmingas ir labai nedraugiškas. Tokį susiraukusį personalą esu matęs tik Lietuvoj. Nors šiaip modernus ir maistas bare neblogas.
  • Užtat rekomenduoju, jaukus ir draugiškas Condor Hostel, su puikiais vaizdais iš erdvių lounge kambarių su patogiom sofkom.
  • Miestelyje nėra bankomatų, bet apie tai niekur nepranešama. Kelios parduotuvės priima korteles, tad išgyventi galima. Blogiausiu atveju, restoranas La Casita duoda cash-back už žvėriškus 20% komisinių.
  • Lietingomis dienomis Dievo dovana yra mažytis knygynėlis Marco Polo, be knygų, turintis dar ir neblogą selekciją muzikos. Perku punk-ska-dub legendos Los Fabulosos Caddilacs diską. Kitą pusdienį galima šiltai praleisti jaukiam antram aukšte šokoladinės, kuri iš išorės atrodo kaip begriūvanti medinė pašiūrė.
Dar keli kadrai.
Related Entries:
Che boludo vagabundo
Pics from the lost camera II
Panoramos I
Asado
Disposable image dump
Komentarai (3)  Permalink

Ledynai

Laukai vaziuojant is Sarmiento
Kelias i
š Sarmiento

Sarmientas, Comodoro Rivodavia, Rio Gallegos. Galop ilgos valandos autobuse baigiasi El Calafate. Buves tarpinis arklių ir komivoja
žierių (geras žodis ar ne?:), gabenusių prekes, ilsinimo punktas, dabar tai vienas labiausiai lankomų taškų visoj Argentinoj. Netoli nuo čia guli didžiausias ledo masyvas (Altiplano Argentina) po abiejų ašigalių. Ledynai brenda į ežerus, tirpdami ir triukšmingais gabalais virsdami į vandenį. To stebėti suplaukia argentiniečiai, čiliečiai ir brazilai kartu su kitų žemynų užsieniečiais. Eilės autobusų atveža ir papila juos prie lengviausiai prieinamo Perito Moreno ledyno, o vakare jie užplūsta El Calafate gatves, ir miestelis tampa busy kaip Buenos Aires downtown'as. Kalnų namukus į pakraščius vis labiau išstumia didesni viešbučiai, per visą centrą išsiplėtę agentūrų ofisai, brangūs restoranai ir daugybė parduotuvių. Bet man ryškiausias ženklas, kai kuršių nerijos tampa palangom, yra naujai statomas kazino mikrocentre.

Išsiruošiam į ledyną ir mes. Užsisakom hostelio organiziojamą "altenatyvią" kelionę. Greit paaiškės, kad visas jos alternatyvumas pasižymi tik tuom, kad toks pat pilnas autobusas kaip ir kitų turų organizatorių, veža mus ten pat, tik priešinga rato kryptimi. Važiuojam palei nepamatuojamus akimi kalnų masyvus, kuriuos saugo sklandantys ereliai ir kondorai. Šalia guli nepermatomo vandens Lago Argentina ežeras, didžiausias visoj Argentinoj. Visas jo vanduo - ištirpusių ledynų, balkšvai melstelėjusios spalvos, atodo šaltas, sustingęs ir negyvas. Spalvą jis įgauna dėl ledyno slinkimo metu vykstančios žemės erozijos. Vanduo prisisotina netirpstančių smulkių mineralų dulkių, kurie padaro jį panašų į pieną. Visą ežerą supantis keliolikos metrų ruožas - tarsi nudegęs, be žolelės ar kito gyvybės ženklo. Tik iki 2-6 laipsnių pakylanti temperatūra saulės spindulių nepraleidžiančiame vandenyje "užmuša" bet kokią augmenija, o dėl ledynų veiklos vykstantys atoslūgiai ir potvyniai ir nudegina kranto ruožą.

Lago Argentino
Lago Argentino istirpes ledynu vanduo

Įdealaus plokštumo geltonas, rudas, tik vietom žalsvesnes lygumas, tokias lygias ir be mažiausio medelio, įrėmina masyvios kalnų piramidės, kai kur apačioje paremtos dar viena eile mažesnių piramidžių. Kai kurie kalnai taip lygiai nupjauti, kad primena žmogaus rankų darbą. Prieš 10 tūkst. metų visas šias vietas dengė apie kilometro aukščio ledynai. Slinkdami jie nušlifavo lygumų paviršius, sugrūdo kalnus, iškasė ežerus ir prigramdė riedulių. Norėtusi visur sustoti ir pakvėpuoti tom erdvėm, bet alternatyvus autobusas važiuoja beveik nesustodamas.

Ledynas. Kad ir kaip viskas kultūringai paruošta ir įpakuota, Perito Moreno reginys įspūdingas. Ir triukšmingas. Peiplaukiam pie jo laivuku. Prieš akis tvyro 10 km ilgio balta ledo jūra (dar daugiau jo nesimato, ledynas užsisuka už kalnų), vietomis spindinti ledine mėlyna spalva. Virs vandens iškilęs 70 m, po vandeniu jis guli paniręs dar iki 170 m. Jo paviršius nelygus, visas tarsi sudarytas iš smailų sniego-ledo bokštų. Anksti ryte ir vėlai vakare juose žaidžia dienos spalvos. Ledo bokštai atskyla prisikėlimo bažnyčiomis ir virsta į vandenį, nugriaudėdami perkūnu ir nuplaukdami aisbergais.

Perito Moreno
Perito Moreno ledynas

Kitą dieną išsinuomojam mašiną ir važiuojam kitu maršrutu, prie kito Lago Argentino liežuvio, ir prie kito mėlynai balkšvo ledo ežero Lago Rocha Roca. Pagaliau galime sustoti kada norim, tad stabdom kas 20 minučių, stovim vieni šalia kelio. Aplink - nė vieno žmogaus ar mašinos, tik švilpauja vėjas. Aukštai viršuj skraido išskėsti 3 metrų sparnai, kai kur tolumoj matosi besiganančių arklių ar karvių taškai. Pro šalį prakiūtina zorro - maža lapė, į mus beveik nereaguoja. Paukščiai nečiulba, turbūt giesmininkams nėra čia kur dėtis ir apie ką dainuoti tokioj retoj augmenijoj. Toliau vėl kitos spalvos, deriniai ir piešiniai peizažuose. Vienas slėnis visas nubertas galingų akmenų, šalia jų prisišlieję keli namukai atrodo kuklūs ir mažyčiai, vienas didžiausių akmenų guli lygiai skilęs, kaip žaibo trenktas. Prie ežero aptinkam mirusių medžių mišką, balti vaiduokliški išdžiūvę kelmai, kai kur net visi kamienai su šakomis. Dar toliau - vieniša preciziškai išpuoselėtą estancia (buvę avių ūkiai - dabar dažniausiai avių ten nebėra, tai tokia kaip ir sodyba kalnuose), atsigrežusią į turbūt gražiausią kalnų panoramą šiose vietose. Šalia estancijos gaucho, su juokingomis suplotomis kepurėmis, ant arklių gena gyvulius, jiems padeda šuo, mosteli mums ranka. Daugiau jokio garso.

Fotopatetika.
Related Entries:
Pics from the lost camera II
Che boludo vagabundo
Panoramos I
Asado
Disposable image dump
Komentarai (1)  Permalink

Pirmas lietuvis mėnulyje

Zinger parduotuve Comodoro Rivodavia

Paliekam pusiasalį, grįžtam į Puerto Madryn, iš kur traukiam toliau
į pietus. Jau žinau, kad vidurio pietų Patagonijoje, okupuotoje naftos verslovių, nėra ką veikti (nebent ką domintų naftos išgavimo technologijos ir geodezija). Comodoro Rivodavia, nuobodžiame tarpiniame mieste turime pralaukti keletą nakties valandų, kol atsidarys autonuoma. Autobusų stotis pilna tokių, kaip ir mes, laukiančių. Prieš mus nukritęs į kampą ant purvinų grindų, pasidėjęs galvą ant tašės, miega keleivis su užgesusia cigarete lūpose.

Naftos ir transporto mieste mašinos nuoma brangesnė, nei teko susidurti kituose miestuose. Patirtis parodė, kad labiau į turizmą orientuotose vietose nuoma bene dvigubai pigesnė. Šiaip ar taip, sėdam į Chevy, į grotuvą eina ką tik įsigyti Babasonicos (gera argentinietiška indietronika) ir Big Yuyo (atsitiktinis, bet visai smagus vietinis regis) diskai, ir skriejam puikia autostrada pro lėtai linksinčias, juodai raudonas naftos gręžinių galvas. Mūsų sekantis tikslas - Sarmiento. Rough Guide rašo, kad ją įkūrė keturios lenkų, viena lietuvių ir kelios Boer'ių (pietų afrikiečiai, pabėgę nuo britų karo) šeimos, ir kad netoliese yra du petrifikuoti miškai, vienas kurių turi Hector Shlapelis vardą. Taisaknt, važiuojam ieškot colonia Lituano.

Sarmiento pasirodo beesas mažas, plokščias ir nuobodokas miestelis. Kartais jo nuobodybę praskaidrina gatvėmis pralekianti bomberos voluntarios (savanorių gaisrininkų) mašina įjungtomis sirenomis. Kaip supratau, taip buvo skelbiama apie sportinio bėgimo pradžią, nes paskui mačiau gatvėm risnojančius vaikinus ir merginas su numeriais.

Informacijoje klausiame apie vietinius lietuvius, viena moteriškė prisimeną vien
ą šeimą. Bando pasakyt pavardę, gaunasi kazkas panašaus i "Pašluostė". Berods jiems priklauso viena iš agro-turizmo sodybų. Deja, šeima išvykusi pas sergančią dukrą į kitą miestą.

Išsinuomojam motelį. Einam į parekomenduotą geriausią vietinę parrilla (taip vadinamos populiarios rimto svorio steikų užeigos). Restoranas atrodo toks biškį euroremontinis, užsisakom steikų rinkinį. Prie steiko padavėjas, panašu kad jis gi ir užeigos savininkas, paduoda kažkokį įdomų buteliuką, kuriame drumstame aliejaus konsistencijos ir riebumo tamsiame skystyje plaukioja kažkokios žolelės ir įstumtas kamštis. Mėsa puiki, o su šiuo mistiniu padažu, dar skanesnė.

Pamažu įsišnekame. Valgau mėsą jau 55 metus, sako sveikai atrodantis padavėjas. Toliau jis pasakoja, kad argentiniečiai išties valgo mėsą kasdien, ir išties tokiomis, puskilograminėmis porcijomis. Jei nepavalgau mėsos kokią dieną, sako nei storas nei plonas padavejas, tai skaudą galvą. Tas pats, jei neišgeriu mate. Aš spėlioju, kad gal šioje kombinacijoje ir glūdi jų paslaptis. Mėsa ir matė.

Sužinojęs, kad mes lietuviai, jis staiga pagyvėja ir ima pasakoti apie čia paplitusią Šlapelių giminę. Garsiausias miesto žmogus pasirodo beesąs Kazimieras Šlapelis, vienas pirmųjų Sarmiento gyventojų, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų. Tai jis, skriedamas virš kalnų savo lėktuvu, atrado tą kelią, kuriuo mes atvažiavome. Padavėjas pakviečia prie lango, ir rodo pirštu į gatvę - va, matai, čia paminklas Kazimierui. Žiūriu, tikrai, pagrindinių gatvių sankryžą stebi balto akmens galva. Lituanian massive!

Grįžtu namo ir apsunkes nuo maisto, krentu į lovą. Atsiverčiu anglo Bruce Chatwin knygą "In Patagonia", kurią pasiėmiau į kelionę. Puiki knyga, pilna keisčiausių kelionės istorijų ir legendų iš autoriaus kelionės po Patagoniją prieš kelis dešimtmečius. Kartais jos viražai sutampa su mūsų kelionės vietomis. Įsivaizduokit mano nustebimą, kai atverčiu naują skyrių, ir skaitau, kaip jame autorius kaip tik atvyksta i Sarmiento! Negana to, po kelių pastraipų jis jau pas Kazimierą Šlapelį svečiuose! Ar ne perdaug sutapimų?

Lietuvio portretas bene šilčiausias visoje knygoje, pilnoje nejaukių ir kartais pavojingų, fatališkų ir liūdnos lemties personažų.
But the town's most distinguished citizen was the Lithuanian, Casimir Slapelič. Fifty years ago he found the dinosaur in baranca. Now, toothless, hairless and in his middle eighties, he was one of the oldest flying pilots in the world. Each morning he put on his white canvas flying-suit, pottered down to the Aero Club in his Moskva and hurled himself and his antique monoplane to the gales. The risk merely inceased his appetite for life.

The wind has polished his nose and coloured it pale lilac. I found him at lunch ladling the borstsch into the ivory orb of his head. He had made his room cheerful, in the Baltic way, with flowered courtains, geraniums, diplomas for stunt flying and a signed photograph of Neil Armstrong. All his books were in Lithuanian, the aristocrat of Indo-European languages, and concerned his country's plans for independence.

His wife has died and he had adopted a young Indian couple, out of kindness and for company. The girl sat against the white wall, suckling her baby, devouring visitors with mica-shining eyes.

Casimir Slapelič was a prodigy. Once he had tried to be a bird man. Now he would like to go to the Moon.

Desierto Colorado / Valle de la Luna

Tik dabar supratau, ką autorius turėjo omeny, kalbėdamas apie mėnulį... Petrifikuotas miškas, į kurį nuvažiavome vėliau (tiesa, ne į privatų ir sunkiai pasiekiamą Viktoro Šlapelio, o į įspūdingesnį ir labiau prieinamą valstybinį Sarmiento) - tai 70 mln metų senumo suakmenėję medžiai ir fosilijos, išsibarstę didžiuliuose žvėriško vėjo gairinamuose plotuose, kurie neprimena nieko daugiau... nebent kitą planetą. Žalia, raudona, oranžinė, melyna, sepija spalvos ir atspalviai, linijos, ruožai, užpildo neįtikėtino reljefo slėnius, apsuptus išgraužtų vandens ir vėjo, keisčiausių formų ir dar keistesnių spalvų kalvų... Maždaug taip atrodė žemė dinozaurų laikais. Lavos užpilti medžiai ir gyvūnai per milijonus metų suakmenėjo ir tapo savo pačių kopijomis. Muziejaus kambarėlyje mačiau net išlikusius medžių lapų atspaudus. O taip pat išlikusią nuotrauką, darytą lietuvio tyrinėtojo.

Fotografija is muziejaus

Dabar, veikiami vėjo, temperatūros kaitos, kalnai yra ir atidengia savo turtus. Neverta bandyt aprašyti įspūdžių ir vaizdų, nes tam reiktų mėnulio žodyno. Ši vieta vadinama Valle Lunar.

Kelios fotkės.
Related Entries:
Pics from the lost camera II
Porro en tu cabeza
Che boludo vagabundo
Panoramos I
Asado
Komentarai (3)  Permalink

Puerto Piramides

Peninsula Valdes
Peninsula Valdes

Paskutinę dieną El Bolson užeinam pas Augustin į dirbtuvę, nusiperku rankų darbo diržą, atsisveikinam. Po kelių valandų mes jau autobuse, kuris per naktį veš į Puerto Madryn, pačiuose Argentinos rytuose - praktiškai pernakt kirsim visą šalį. Išvažiuojam kaip tik per saulėlydį. Tada pamatom, kad dar nieko mes nematėm.. gamtos teatre keičiasi scenos ir apšvietimas, vienas iš už kito nyra temstantys kalnų siluetai, nulieti vis kitais sodrios raudonos, mėlynos ir violetinės spalvos atspindžiais, kol galų gale viską užvaldo vienišas, didelis, ryškus ir pilnas mėnulis. Spoksome su Naru išplėtę akis ir prisiploję prie autobuso lango. Pažadu grįžti.

Naktį prieš tai Augustino sukaltoje kabinoje šnekučiavomės su argentiniečiu Martin, sandalų ir diržų meistru, apie Peninsula Valdes iškyšulį. Saldus dūmas raitėsi pro būdelės duris, o Martin pasakojo apie Puerto Piramides miestelį ("che, este lugar es alucinante!"), ir dūmų vingiuose aš įžvelgiau banginius, orkas ir jūros liūtus, žaidžiančius po žaižaruojančias Atlanto bangas. Ir save, čiuožiantį sandboard'u žemyn kopomis į pliažą.

Tad neatsitiktinai ir mūsų tikslas dabar šis mažai žinomas kaimelis, esantis pasaulinio garso draustinyje. Peninsula Valdes iškyšulys, savo unikalios padėties dėka tapęs mėgstamiausiu jūros faunos prieglobsčiu, kiekvieną pavasarį ir rudenį sutraukia begalę gamtos tyrinėtojų, mokslininkų, ornitologų, okeanologų ir dar velniai žinia kokių -loogų, bei dar daugiau žioplinėtojų. Čia net nuo pakrantės gali jūroje pamatyti išnyrančius "right whales" banginius ("teisingi", nes patiklūs, pats lengviausias grobis banginių medžiotojams). Išplaukus į jūrą laivu, šie didžiausi pasaulyje žinduoliai, tokie masyvūs ir protingi, smalsaudami priplaukia prie pat laivo, tuom sukeldami chorą aikčiojimų, akomponuojamą fotoaparatų orkestro. Delfinus gali ne tik pamatyti, bet ir su jais paplaukioti (bent jau agentūros siūlo tokias pramogas, nezinau tik kaip jie susitaria). Na o plėšriosiomis orkomis, mėgstančiomis šiltakrauję mėsą, geriau grožėtis iš atokiau. Mar alta, okeano potvynio metu, šie gražūs juodai balti gyvūnai atplaukia iki pat kranto, kur bando pagriebti kokį besiturškiantį jūros liūtą. Tai retai kada pavyksta, todėl kartais tenka pasitenkinti kokio žioplio pingvino užkanda.


Kaip sakiau, visą šitą gamtos spektaklį (įskaitant vietinius turistus) galima stebėti tik tam tikru metų laiku. Nežinau, ar mums pasisekė ar ne, bet mes čia atvykome pačiu nepalankiausiu tam metu, kai dauguma tų gyvūnų (įskaitant turistus) pasitraukia iš šių platumų. Todėl išlipę iš dulkino autobuso su dar keliais žmogeliais, pasijutome atsidūrę tiesiog mažame, tuščiame, gražiame kaimelyje prie okeano. Stiprus vėjas šiaušia bangų keteras ir nešioja dulkių debesis tuščiomis gatvėmis pro, atrodo, daugiau iš inercijos dirbančias kelias įstaigas ir restoranėlius.

Prieš daugiau nei šimtą metų iškyšuly buvo atrasta šiek tiek druskos, tada Puerto Piramidės veikė kaip druskos uostas. Toks vardas buvo duotas dėl pakrantėje natūraliai piramidės forma susiformavusių uolų, gerai pastebimų iš jūros. Vėliau pradėta laivais į Italiją gabenti vilną ir banginių taukus. Smukus vilnos kainoms ir pasibaigus druskai, iš 2000 čia liko gyventi tik 100. Dabar turizmo dėka kaimelis vėl pamažu atgyja. Per paskutinius du metus buvo nutiestos dar dvi gatvelės (viso jų čia dabar 5-ios).

Puerto Piramides

Ieškodamas užsakyto hostelio, seniausio ir pigiausio visame kaimelyje, užsuku į sukrypusį pastatą iš gofruotos skardos, dažus mačiųsį turbūt prieš kelis dešimtmečius. Įėjęs pro išklypusias duris, pamatau tokį paveikslą, kad sustingstu be žado. Stoviu didokoje apytamsėje tuščioje patalpoje, blausiai apšviestoje pro apmusojusius langus. Nosį pripildo rūgštokas į sienas įsigėrusių rūkalų kvapas. Už poros stalų be kėdžių matau stovintį didelį biliardo stalą. Už jo - ilgą nutrintą medinį barą. Už baro ant sienos kabo didžiulis, tokio pat dydžio kaip bilijardo stalas, veidrodis pajuodusiais kraštais. Jame atsispindi eilės nugertų butelių ir balzgana langų šviesa. Tarp veidrodžio ir baro stovi pusamžis vyriškis, jis per liemenį atsisukęs į mano pusę. Į mane žiūri plikai skusta trumpai ataugusi galva, ir skutimosi putomis išteptas veidas. Vienas žandas pusiau nuskustas, šalia jo pakibusi ranka su skutimosi peiliuku. Giliai veide isispaudusiose akyse matau niūrią gyvenimo patirtį, nuostabą ir klausimą vienu metu.. mes gal 15 sekundžių taip ir stovėjome vienas prieš kitą. Monumentalus momentas. Rodrigez ir Tarantino. Ieškojau tinkamos mano rolei frazes. Bet iš mano lūpų iškrito tik: "Sabes donde esta hostel Espanhol" (Kur suknistas hostelis)? Skutimosi peiliukas pajuda ir rodo kryptį į duris, o skylė skutimosi putose išspaudzia, "Otra puerta a la derecha" (kitos durys).

Išeinu iš baro, o kitos durys dešinėj atveria man kitą sceną. Panašus į prieš tai barą kambarys, taip pat tuščias, turi tris staliukus su kėdėm, ir netgi barą prie galinės sienos. Priešais mane, prie atokiausio staliuko, sėdi nenusakomo amžiaus moteris, su purvinu gauruotu šuniuku ant kelių. Kojos sukeltos ant gretimos kėdės. Ant galvos sunkiai nusakomos spalvos plaukai susukti į aukštą kuodą. Iš moters sėdėsenos suprantu, kad prieš man įeinant, ji žiūrėjo televizorių, kuris gaudo blogą signalą ir negarsiai burzgia. Ji atsisuka į mane ir išpučia gilų cigaretės dūmą. Televizoriaus burzgimui atitaria vėjo gūsis už lango.

Twin Peaks'as. Po trumpos pauzės visgi pranešu, kad noriu atšaukti užsakymą, nes radome dvivietį kambarį viešbutuke greta, "Casa de Tia Alicia" (Tetos Alisos namai). Gaila, taip ir nesuzinosiu, kuo baigesi šita serija. Kartais reikia žinoti, kada pasitraukti.
Vėlgi, planavom pasilikti šiam kaimelyje tik vieną dieną, bet tas minimalumas ir asketiškas izoliuotumas taip pakerėjo, kad likome čia vėl vos ne savaitei. Iš miestelio transportas yra tik atgal į Puerto Madryn, jame nėra mašinų nuomos. Nuomoti sukeze dviračiai tinkami tik iki kaimelio pakraščio - toliau vieškaliai užpustyti smėliu ir pavažiuoti nebeįmanoma. Aplink tik kopos, vėjas, okeanas ir uolėta pakrantė.

Ir turbūt vienas geriausių visoje Patagonijoje baras restoranas "La Estancia", kurio medinės sienos nukabintos rock memorabilia (The Cure, The Smiths, Morissey, Bob Marley pradeda nuotraukų ir plakatų galeriją), skamba šiltas reggae, patiekiama puiki šviežia žuvis ir kitas maistas, o romas pilstomas ne mažesnėm nei pusės stiklinės porcijom. Čia kiekvieną vakarą ir vykdavo mūsų dienos apibendrinimai - klajonių po kopas ir pakrantes, ekspedicijos iki iškyšulio už kelių km (pamėgto ir jūros liūtų), mano nepavykęs bandymas dviračiu pasiekti La Isla salą už 25 km, melynanosio lietuviškos išvaizdos viešbučio šeimininko išpažintis apie lietuviškas šaknis (jo senelis, vėlgi lakūnas, per pirmą pasaulinį karą šaudė rusus, o po to emigravo į Argentiną), pagaliau suorganizuotas "safaris" džipu po iškyšulį.

Puerto Piramides
Puerto Piramides
įlanka

Pora taškų ant i:
    • Geriausias laikas stebėti gyvūnus - vietine vasara (su argentiniečiais) ir velyva rudenį (su užsieniečiais)
    • Norint apkeliauti iškyšulį mašina (220-240 km), ypač ne sezono metu, artimiausias nuomos punktas yra Puerto Madryne, artimiausiame mieste zemyne. Ten pat hosteliuose visada pilna keliautojų, kurie mielai susimes ant nuomos. Kiek brangesnis variantas - nusisamdyti džipą su vairuotoju dienai. Vairuotoją nesunku rasti, jis paprastai visą dieną tūno savo džipe priešais "Moby Dick" agentūrą. Važiuojant jis pravers ne tik už vairo - aprodys ir šiek tiek ispaniškai papasakos apie laukinius gyvūnus. Ne sezono metu įspūdingiausia - Punto Norte gale, 80 km nuo Puerto Piramides, kur išgraužtuose krantuose vandenyje nardo ir pliuškenasi jaunikliai šalia ant kranto tankiai sugulusių apspangusių suaugusių jūros liūtų ir jūros dramblių. Beveik kaip Palangoj:)
Cia kelios fotkes

Related Entries:
Pics from the lost camera II
Che boludo vagabundo
Panoramos I
Asado
Disposable image dump
Komentarai (1)  Permalink

Porro en tu cabeza



Ši vieta gimė pažymėta mitais ir legendom. Viduramžiais buvo tikima, kad kažkur egzistuoja toks miestas, pertekęs aukso ir sidabro, ir kurio gyventojai gyveno skęsdami turtuose. Ispanai, XVI a. ieškodami taip vadinamo "Cezarių Miesto", pirmieji iš baltųjų užklydo į derlingus laukus, plytinčius tarp dviejų kalnų grandinių ir skalaujamus kelių krištolinių upių.

Daug vėliau, 1960-aisiais, naujojo amžiaus klajotojai, Argentinos hipiai, ieškojo savo rojaus, ir atrado jį šiose nuostabaus grožio apylinkėse, pačiame Andų Patagonijos vidury. Sugebėję atmušti valdžios planus šalia laidoti atominio kuro atliekas, jie paskelbė vietą "neatomine zona" ir taip gimė El Bolson miestelis.

Dabar čia gyvena nebe vien hipiai, o sidabrą atveža juvelyrai-amatininkai į visoje apylinkėje garsią feria (turgų), kuriame sutiksi pačią margiausią publiką, dreduotą, tatuiruotą,
balto ir indėniško kraujo, ryškiaspalviais rūbais, gaucho apsiaustais arba adidasais. Amatininkai, ūkininkų, uogautojai ir indėnų meno meistrai kartu su likusia publika vysto veiklą - demonstruoja prekes, pasakoja istorijas, gulinėja kartu su visais ant žolytės, su mate puodu ar suktine, šnekučiuojasi ir stebi vietinių aktorių ir gatvės menininkų pasirodymus. Net pačiam turgaus įkarščio metu ore neišsisklaido ramus čilas - tranquilidad.

Turgus garsus, tad pritraukia vis daugiau atvykėlių ir turistų iš aplinkinių vietų. Matosi, kad miestelis keičiasi - dabar jau centre yra 2 bankai, internet taškai, keletas prabangių restoranų ir parduotuvių. Bet užtenka pereiti į kitą gatvę ir prasideda neasfaltuotos gatvelės, apstatytos paprastučiais pašiurusiais mūriniais ir jaukiais mediniais namukais, kuriuose įrengtos mėsinės, maisto parduotuvėlės, duoninės, amatininkų dirbtųvėlės.

Einu pasišlaistyt gatvelėmis. Visų pastatų sienos apkabinėtas koncertų, ezoterinių paskaitų ir knygynėlių, tai-chi, budizmo, jogos ir kitų religinių praktikų (net Turkijos sufių!), rytų kovos menų, workshopų, parodų, meistrystės pamokų, ekologinių stovyklų, parma-farmingo, ir kabinų nuomos skelbimais. Daug gamtos ir pigių kabinų bei kempingų reiškia, kad ši vieta ypač populiari tarp Argentinos jaunimo, kuriam auksas ir sidabras neslegia kišenės. Daug gamtos ir daug vegetarų reiškia, kad čia geriausia vieta prisikimšti sultingiausių vaisių ir traškiausių daržovių. Tad
daug daržovių parduotuvių. Gatvės gale randu ir pora feria americana (amerikietiškas turgus) - taip čia vadinasi skudurynai. Iš užrašų ant gretimo tokio pat mažo ir nušiurusio, tik apkabinėto laidais, namo įskaitau, kad tai miestelio radijo stotis.



Į akis krenta visur pritaikomas užrašas artesenal (amatininkų, naminis). Žiū kur buvęs kur nebuvęs jau ir kabo naminės uogienės, naminės kepyklos, naminių ledų, naminio šokolado, ar - o taip! - naminio alaus iškaba. Mano džiaugsmui pastarųjų ypač daug.
Bolsonas turi dar vieną stebuklingą savybę - jo apylinkėse užauginami du trečdaliai visų Argentinoje sunaudojamų apynių. Atvažiuodamas jau buvau girdėjęs, ir tikėjausi pataikyt į vasario vidury vykstantį apynių (skaityk - alaus) šventę. Koks tatai buvo nusivylimas, kai sužinojau, kad šventė įvyko mėnesiu anksčiau - data buvo atkelta, kad sutaptų su miestelio 50 metų jubiliejumi! Bet toks pat džiaugsmas laukė, pamačius pirmą fabrica de cerveza (naminis bravoriux), o paskui jau ir kone ant kiekvieno kampo po cervezeria artesenal (alinė). Dažnai jos įrengtos kokioj kalnų trobelėj ar tvartelyje. Paragavau ne vieną ir ne du tų naminių alų, patiko - nelabai stiprus ir truputį rūgštėlesnis, labai lengva puta, dažnai lyg ir su vaisių prieskoniu. Visada išpilstytas į 1 l dydžio butelius, tad ilgai netrunka, kad trenktų į galvą:)

Apsistojam šiek tiek už miestelio, šalia dulkino kelio (šioj šaly visi keliai dulkini), Casa de Viajero. Mus pasitinka žilstelėjęs, bet energingas ir besišypsąs diedukas, Augustin. Jo tikra pavardė argentinietišku slengu reiškia stuff (porro). Gera pavardė geram žmogui. Buvęs aistringas keliautojas, paporina keletą istorijų apie savo keliones, supažindina su kuklia savo žmona Laura. Kartu jie turi sklypelį, skęstantį žalumoj ir medžiuose, lūžtančiom nuo vaisių ir uogų šakom, ir čia savo rankom pasistatę trejetą molinių ir medinių namukų, odos dirbtuvėles ir dar vieną keturvietę kabiną backpackeriams.



Augustin laiko tvirtą rankelę ant savo versliuko. Viskuo pasirūpina, pažiūri, kad niekam nieko netrūktų, ir dar veiklą dirbtuvėlėj pareguliuoja. Antai Naras susižeidė koją kalnuose, tai nuvežė į vietinę polikliniką, o po to Laura vyniojo koją visokiais vietiniais gydomaisiais augalais. Daktarai sakė dvi savaites nejudėt, ale jau po trijų dienų buvo kaip naujas.

Va dar kaip tai pamenu vieną iš
daugelio malonių tos savaitės momentų.. Sėdim sau saulei besileidžiant atsipalaidavę su naujaisiais sodybos kompanjonais, maišyta argentinietiška ir europietiška publika, kiemelyje. Iš prietemos išnyra dėdė Augustin, nešinas keliais dideliais buteliais. Pasiteirauja, ar todo bien. Todo bien, sako visi. Va, sako - mano gamybos alus - jei patiks, galėsit sumoket kelis pesus, jei nepatiks - tiek to. Kartu sėdim prie rusenančių žarijų ir Augustin rodo, kaip kepamas tikras asado, mėsos šmotas ant žarijų.
Sukam suktinę. Į mūsų suktinę Augustin kikendamas įtrupina savo augintos marijos...

Kad ilgą istoriją papasakot trumpai, buvo taip: planavom Bolsone pasilikt pora dienų. Penktą ar tai septintą dieną atsičiuxinam.. vis dar ten pat! :)

Beje, Argentinoj iki 25 gramų marijos savo vartojimui turėt legalu. Vietinė logika suveikia - mažiausias kiekis, kurį galima įsigyti, yra 25 g. Geriausia vieta tam yra, aišku, El Bolson.

Vat toks tas mano mažytis rojus.

Ką dar galima nuveikt:

  • Aplinkiniai kalnai siūlo daug trekų, nuo pusdienio iki kelių dienų. Augustin ir čia turi specialų receptą. Ranka ant popieriaus lapo nupiešia ir smulkiai aprašo trasą, kurios nerasi jokioje knygoje. Paupiais, kabančiais tilteliais ir uolomis iki krioklių, tada per botanikos sodą, girininko sodybą, juodu dulkėtu keliu į Cabeza del Indio (kalnas, kuris atseit primena indėno veidą profiliu). Visą kelionę mane nusprendžia palydėti du Augustino šunys. Kaip tikri draugai, vienas sergėdamas veda priekyje, kitas lydi iš paskos. Man liko paslaptim, kaip jie užsikardavo į labai stačių uolų atkarpas, kur aš keberiodavausi pats bijodamas pažiūrėt žemyn..
  • Kiti išbandyti ir rekomenduojami trekai: Rio Azul ir Lago Azul (kalno viršuje ežero akis, kurioje plaukioja mėlyni ledo gabalai). Pakeliui gali tekt prie upės sutikt ilgaplaukį žynį, atliekantį apeigas ar mergaitę, šokančią ir mušančią mediniu instrumentu taktą. Greta esančiam bariuke ant medinių suolų būtina prisėst grįžtant ir išlenkt naminio alaus, gaminamo už 2 km, kalno viršuje.
  • Kokią vieną dieną po kalnus pajodinėti. Kylant į Cerro Piltriquitron kalną, mano gerai įmitęs ir tvirtas, matinio rausvo plauko arklys Rossillo vis veržėsi ristele į priekį, tai po to porą dienų maudė visą kūną kaip po pirmos dienos ant snieglentės.
  • El Bolson - viena pigiausių vietų pasklandyti virš kalnų ir miestelio parasparniu. Orai kalnuose keičiasi greitai, tad rudeniop gali tekt porą dienų palaukt tinkamo oro.
  • Nuvažiuot dienai arba praleisti savaitę stovykloje-ekologinėje parma-fermoje, keliasdešimt km nuo Bolson. Galima padirbėt su kelioliką savanorių, sužinot apie sustainable development, parma farming, optimalios gamtos ir žmogaus sąveikos filosofiją ir praktiką. Mainais už pagalbą - nakvynė ir dviejų puikių šefų gaminamas maistas nemokamai.
Šiek tiek nuotraukų.
Related Entries:
Panoramos I
Pirmas lietuvis mėnulyje
Che boludo vagabundo
Pics from the lost camera II
Asado
Komentarai (5)  Permalink

Bariloche

2007-02-20

Kad ir kaip lėtai stengėmės slampinėti, tos penkios dienos Capital Federal (taip dar vadinama sostinė, kad atskirt ją nuo to paties pavadinimo valstijos) prabėgo greitai. Keletas naujų pažinčių. Eva, itališko kraujo juodbruva argentinietė, kaip ir dauguma jaunų porteños (Buenos Airių gyventojai), turi gerą išsilavinimą, absoliučiai nepriekaištingą anglų kalbą ir yra be galo komunikabili. Kelias valandas tratėjo nesustodama, kaip pagreitinta radijo laidų pranešėja. Turbūt apie viską pašnekėjo(m). Sakė, Buenos Aires mėgsta pasididžiuoti savo kosmopolitiškumu; argentiniečiams Uragvajus, Bolivija ir kt. šalys Lot. Amerikoj neįdomu, nes ten nėra nieko, ko nebūtų jų pačių šalyje. Na ir dar su kiekviena šalim-kaimyne yra vis koks nors love-hate relationship, tad ir pačių argentiniečių Lotynuose nelabai mėgsta, kas dėl istorinių nuoskaudų, kas dėl futbolo, kas dėl "arogancijos".

Nauji draugai nusiveda į nemokamą koncertą vienoj miesto aikščių. Atsirėmę į palmes, gurkšnodami alų iš litrinių butelių, klausomės, kaip kažkokios grupės vasaros naktyje grojo Pink Floyd koverius. Sakė, vasarą dauguma koncetų Argentinoj nemokami. Koncertą vainikavo pasišlaistymas naktinėmis gatvėmis, po vietinių rekomenduojamus mėsos restoranus ir barus. Prisimenu tik tiek, kad puikiausius steikus San Telme kepa baras pavadinimu "Per du aukštus", Defensa gatvėj.

Pagaliau susikaupiam išvažiuot. Turo pradžia - Bariloche. Vietiniai tikina, kad ten nepaprastai gražu, visi sėdi prie ežerų, ir apakinti nuostabių vaizdų, pučia ir valgo šokoladą. Atstumas nemenkas - virš 1400 km. Traukinių transportas čia prastai išvystytas, priešingai nei autobusų, todėl perkam autobuso bilietus. Kelionė trunka 18 val, bet Brazilijoje gaminami dviaukščiai autobusai ("Ejecutiva Cama Coche" - ekstra klasės autobusas-lova) - jėga: patogios plačios sėdynės išsitiesia beveik horizontaliai, mandagus berniukas nešioja karštus patiekalus, nemokamus gazuotus gėrimus, vyną, o velyvą naktį pasiūlo šOmpano ar viskio. Turim geriausias vietas - priekines antram aukšte. Autobusas pasisiūbuodamas drožia sau siaura dvipuse autostrada, tik va vaizdas aplink nesikeičia. Toks reiškinys vadinasi Las Pampas - nesibaigiančios derlingos stepės, kurias pirmiausia ir atrado Argentinos kolonizatoriai ir išleido savo atsivežtas avis.
Jų taip ir nebepagavo.

Senai sutemo ir
aš smiginėju į miegą, ausinėse skambant Radio Citizen atliekamam kelionės himnui. Trūkinėjantį miegą galop visai nutraukia rytinė saulė. Atitraukiu užuolaidą. Vaizdas vis dar tas pats, per visą priekinio lango panoramą - dulkinos geltonai žalsvos lygumos, apaugusios smulkia augmenija ir nedideliais krūmų guzais, ir nematyt pabaigos. Tik dar už kelių valandų, artėjant Barilochei, vaizdas ima keistis. Galingi slėniai, kairėje stepę horizontaliai perpjauna gilaus melynio upė, priekyje - ežerus apžergusios kalnų grandinės užima kvapą.

Pakeliui į Bariloche

Pati
Bariloche - populiarus tarp argentiniečių kurortinis miestas ant ilgo Lago Nahuel Huapi ežero kranto. Šiuolaikinio miesto pagrindai buvo padėti atvykėlių iš Vokietijos, mat vietos ir klimatas jiems labai priminė Pietų Vokietiją. Daugelis jų buvo nacių pabėgėliai - bet, kaip rašo Lonely Planet, "dabar tikimybė čia sutikti nacį yra ne ką didesnė nei Aspene ar Alpėse". Žiemą - slidinėjimo kurortas, tiesa, toks daugiau šeimyninis. Miesto centras dvelkia sutvarkyta kurortine komercija, pilna mašinų ir žmonių, vokiečių turistų, matosi, kad šalies gyventojai gyvena neblogai. Toks truputį wannabe Chamonix.

Draugiškam hostely "El Gaucho" susipažįstam su žydų kilmės gruzinu Ben'u, kuris čia gyvena jau daug metų, dirbo kitam hostely netoliese, dabar atostogauja. Sėdi sau visą laiką ant sofkutės ir skaito knygą. Geriant mate, jis mielai dalijasi patarimais, ir pasakoja, kaip čia viskas pastaruoju metu pasikeitę. Kasmet atvykėlių srautas padvigubėja, tokiu pat greičiu auga ir statybos bei komercija, ir iš buvusio ramaus mielo kaimelio nebedaug likę. Net sniegas miestelyje sakė nebeiškrenta.

Bet visas šios vietos turtas - ne mieste, o 7 didžiulių ir dar kelių mažesnių ežerėlių apylinkėse ir kalnuose. Mielų skaitytojų nevarginsiu kalnų trekingo, kelionių 7 ežerų keliais, naktinių ekskursų į miestelio reggae klubelį "La Cantina", ir kt nuotykių detalėmis. Tiesa, viena mistiškiausių atrastų vietų - Valle Encantada ("užkerėtas slėnis"), už kokių 80 km nuo Bariloches nusidriekęs ilgas slėnis, kuriame kiekvienas posūkis atverčia vis naujus Mėnulio peizažus, virš galvų kabančias išgraužtas uolas, lygumas išvingiavusius upės vingius, abipus apaugusius siaurom minkštom medžių juostom. Negalėdami tų vaizdų užmiršti, su Naru specialiai ten važiuojam dar kartą pafotkinti saulėtekio. Saulėtekis nesigauna, nes kalnuose saulė staiga iššoka iš už kalno ir jau kaip reikiant įsikaitrinusi. Be to, saulė šitam pusrutuly berods rieda iš dešinės į kairę, ir daug stačiau - vidurdienį būna virš galvos. Dėl to visai susipainiojam, nesiorientuojam ir visaip kraipom galvas.

Lago Llao Llao
Lago Llao Llao

Netrukus laikas atsisveikinti su Bariloche, Ulrike ir havajiete Doria iš Kalifornijos ("now the best-kept secret, the place to go, is Nicaragua. Costa Rica is sooo tired."). Mums gi laikas į El Bolson - Argentinos hipių sostinę.

  • Cerro Otto - lengviausias trekas iš Bariloches į šį kalną, nuo kurio atsiveria Pietų Vokietijos Shwarzwald'ą (bent jau vokiečiams) primenantys vaizdai. Pakeliui gera įkalt romo medinėje vieno iš kalnų pionierių, beigi pirmojo Argentinos slidžių gamintojo, suręstoje trobelėje (refuge)
  • Cerro Llao Llao - vaizdingas trekas į kalną prie Lago Llao Llao ežero, mažajam ežerų rate
  • Ruta de 7 Lagos - vaizdingiausia palei 7 didžiausių ežerų pakrantes einanti 100 km ilgio didžiojo ežerų rato (600 km) dalis
  • "La Cantina" - visai fainas, mažytis ir truputį juokingas reggae klubelis Barilochej, pilnas smarkiai apsipūtusių jaunuolių. Atsidaro 1 val nakties.
Keletas nuotraukų - galerijoj
Related Entries:
Panoramos I
Che boludo vagabundo
Pics from the lost camera II
Asado
Disposable image dump
Komentarai (3)  Permalink
1-6/6