bloggalerijaamerica del suryoutuberywordkontakts

Carretera Austral

Carretera Austral
Palei Carretera Austral

Labai norisi miego, bet stengiuosi neužsimerkt, nes už autobuso lango gražiau nei sapne. Bunda rytas, rūkas jau jau sklaidysis. Carretera šauna per medžiais gauruotas kalvų "katedras", įsirėmusias į tamsiai pilką dangų. Retkarčiais pasimato
kokia sodyba. Netrukus palei kelią, atsiveria lygios vietos, kai kur spygliuota viela sudalintos į privačius plotus ar ganyklas. Dešimtis kilometrų, kiek užmato akys, guli pamėkliški juodi medžių kamienai ir kelmai. Ne šimtai, net ne tūkstančiai, begalės.

Čilės vyriausybė, išsigandusi Argentinos ūkių plėtimosi į Andus - ir galimų vėlesnių pretenzijų į teritorijas, išleido potvarkį, pagal kurį čiliečiams buvo suteikiamos visos teisės į išvalytas žemes, kurias iki tol dengė tankūs čionykščiai tūkstantmečių amžiaus miškai. Taip prasidėjo "Pietų kolonizacija". Tuoj pat visas regionas paskendo nesibaigiančiuose gaisruose. Pleškėjo ne tik medžiai lygumose, bet ir neprieinami kalnų šlaitai. Sudegė apie trečdalis miškų. Trečdalį viso ploto užima kalnai, tad praktiškai buvo sunaikinta pusė regiono augmenijos. Vėsus klimatas stabdo irimą, todėl apdegę medžių strampai taip ir liko gulėti dešimtmečiams. Dabar pagaliau valdžia ėmė skirti lėšų ūkiniuose plotuose bent jau sutempti medgalius į krūvas.

Carretera Austral
Pirmas sustojimas ryto kavos

Pamažu kelmynai nyksta, žaluma aplink įsibujoja. Braunasi krūmai, lapuočiai, ypač daug paparčių
ir kitos šertvinės augmenijos. Kai kurių jų lapai - lietsargio dydžio, pakibę ant trijų metrų stiebų. Nulyja lietus. Rytas sirpsta. Kelias ima serpantinu vingiuoti aukštyn, autobuso korpusą vis dažniau braižo į kelią išlindusios šakos.

Perkopiam kalną ir tada suvokiu, kad esam debesyse. Leidžiamės jau kitu serpantinu. Žemyn nuo kalno beveik nieko nesimato. Migla sklaidosi, švysteli saulė. Pro tarpus tolumoje, kiek žemiau mūsų, pamatau kito kalno viršūnę. Saulės spindulių rėžiuose suspindi žaluma, viskas varva ir garuoja... Kažkoks kosmosas, nebesuprantu kokiam aukštyje esam, galva sukasi, galvoju, kad taip turėjo atrodyt Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų, laukiu kol suskambs varpai ir angelų choras.

Džiunglės.

Temperate Rainforest
Džiunglės palei kelią

Tiksliau, temperate rainforest (Alkonas verčia rainforest kaip "drėgna atogražų giria"). Nuo atogražų ji skiriasi tuom, kad čia vėsus klimatas, todėl mažiau irimo ir praktiškai nėra gyvačių, moskitų ir kitų liūlių. Aišku, aygmenija ir gyvūnai irgi kitokie. Čia gali sutikt pumų, huemul (nykstanti rūšis, tokios kompaktiškos stirnos su mažais neaštriais ragais, Čilės nacionalinis gyvūnas), lapių ar begalę paukščių, kurie visiškai nepažįsta ir nesibijo žmonių, prisileidžia per pusę metro. Kaip bebūtų keista, čia neretai gali pamatyt atrodytų, tropikams būdingus, papūgas ir kolibrius. Kai kurios primityvios augmenijos rušys nepakitę per milijonus metų. Kaip antai aukščiau kalnuose stūksantys alerce medžiai, kai kurie jų išgyvena iki 4000 metų. Apribotose iš visų pusių vandens ir kalnų, šiose vietose susidarė salygos išlikti endeminėms rūšims (kaip atokiose salose).

Puyuhuapi
Puyuhuapi

Kairėje pusėje džiungles pakeičia fjordai, ir privažiuojam idiliškiausią ir turbūt labiausiai izoliuotą spa kaimelį pasaulyje - Puyuhuapi. Gyvenvietę ant gražaus fjordo kranto, šalia karšto vandens šaltinių įkūrė keletas čekų (nors jie save mieliau vadina vokiečiais). Šiandien tie "vokiečiai" pasaulyje garsėja rankų darbo kilimais, o šaltiniai paslėpti po prabangaus viešbučio stogu - ir prieinami tik viešbučio svečiams. Bet pats kaimelis išlaikė kuo nuoširdžiausią ir paprastą atmosferą. Nušvitus saulei, dvelkteli tokia idile, kad imu gailėtis, jog turiu iš čia išvažiuoti, ir mąstau ar metus planų nepasilikt, kol metalinės durelės užsidaro ir autobusas trūkteli iš vietos.

Važiuojam lėtai, ir gražiausia pasaulyje 400 km ilgio kelio atkarpa išsitęsia į visą dieną. Slenka kalnai, juose pakibę ledynai, nepaklūstantys žemės traukai, stačios uolos, kone lipančios ant kelio, šniokšdamos krenta žemyn kalnų upės. Pakeliui susipažįstu su slovėnu jogu, kuris parekomenduoja keletą mistinių Slovėnijos ir Kroatijos vietų. Cohayque jis apsistojo pas draugus, kurie perka salą šiam regione. Joje kurs bendruomenę, švarią nuo šiuolaikinio gyvenimo užterštumo. Tuo tarpu smagi britų porelė neplanuoja keisti gyvenimo ir važiuoja žvejoti į Chaiten - pirmą miestelį, iš kurio jau yra keltai į likusį žemyną. Jis taip pat bazė klajonėms po rainforest ir vietinius ledynus. Sutariam apsistoti tam pačiam hostely.

Casa Hexagonal
Casa Hexagonal

Casa Hexagonal
Kambarėlis

Šešiakampės formos hostelio namą suprojektavo iš medžio pats pastatė čia pat dirbantis šeimininkas - vokietis origami meistras ir muzikantas Steffan. Vietelė jauki ir įdomi, netgi biški šykas. Visos sienos, net kiek per tankiai, nukabinėtos daugybe modernių paveikslų. Langai apstatyti Steffano sukonstruotais origami dirbiniais, popieriniai jaučiai čia ganosi kartu su krabais ir flamingais. Truputį jausmas tarsi Berlyno meno galerijoje, rėžiantis kontrastas su tokia laukine vieta, kurioj kukliai įsiterpęs šis miestelis. Susipažįstam su kitais gyventojais - du šveicarai, užstrigę čia su sugedusia mašina jau ilgiau nei savaitę, pagyvenęs amerikietis laivų inžinierius iš Nikaragvos. Ir jaunas čilietis daktaras, atliekantis praktiką vienintelėj vietos ligoninėj - jis gi čia ir vienintelis daktaras. Tą naktį, kai atvykstame, jo laukia pirma užduotis -
seno mokslininko, žuvusio, ant jo užgriuvus ledyno gabalui, skrodimas.

Pats miestelis plokščias, retai apstatytas vienodos formos namukais. Su laukine gamta
taip pat kontrastuoja ir nepaprastai plačios Chaiten gatvės. Vėliau sužinau priežastį. Pasirodo, čia pirmiausia buvo nutiestas lėktuvo pakilimo takas, kuris pamažu ėmė atlikti gatvės funkciją. Vėlesnes gatves miestelio meras nusprendė nutiesti pagal tą patį "stilių".

Casa Hexagonal
terasa išeina tiesiai į takelį palei upę, kuris už kelių kilometrų neria į "drėgną girią". Ten ir patraukiu kitą rytą. Netrukus paskęstu tankioj augmenijoj. Mane pasiglemžia aukštai išsistiebę medžiai, apaugę smanom ir parazitinėm "barzdom", apgaubia primityvių "rabarbarų" lapų skėčiai. Vinguiuoju tarp susipynusių šakų sienų, pasidengusių švelniu smulkių paparčių kilimu. Viskas persisunkę vandens, spindi ir raibuliuoja saulėj.

Daugiau fotkių - čia
Related Entries:
XI Región
Disposable image dump
Fast forward
Shetland, Marshall ir Punta Arenas
Patagonia de Chile ir Torres del Paine
Komentarai (3)  Permalink

XI Región


Coyhaique (via flickr)

Skrendu virš Kordilerų. Pro kelis sluoksnius padrikų debesų matosi upių išraižyti arba erozijos išgraužti stepių plotai, kuriuos pamažu išstuma snieguotų viršūnių grandinės. Kalnų slėniai kupini iki kraštų, tūkstantmečiais guląs sniegas, veržiasi pro tarpus ir tiesiasi ilgais ledynų liežuviais, kurie baigiasi saulėje spindinčiais ežerais.

Leidžiuosi į Balmaceda aeruostą. Iš jo apie 50 km iki Coyhaique, praktiškai vienintelio apčiuopiamo dydžio miesto šiame tūkstantyje kilometrų, vadinamų Carretera Austral - arba XI Region. Čilės administratoriai nebuvo labai išradingi, kai regionams reikėjo suteikti pavadinimus - tiesiog sunumravo juos nuo šiaurės į pietus. Paskutiniai spinduliai ir taip banguotus peizažus ir ankstyvo rudens spalvas dar labiau suminkština ir nusodrina. Galų gale saulė pasislepia galingų uolų tarpekliuose, kažkur tarp Castor ir Polux ežerų.


Coyhaique - Rio Simpson (via flickr)

Mano argentinietis ex-kolega, firmos teisininkas, mėgsta patraukti čiliečius per dantį, o kitą kart nepasibodės net pavadinti juos fašiais. Mat anie vis bando pastumti sieną į rytus (Argentinos nenaudai). Šiauriau, kur daugiau indėnų, jie draugiški. Bet balti čiliečiai yra lopai, varo toliau kolega. Ekstremalūs katalikai ir netolerantiški. Ir daugelis palaiko Pinočetą.

Čiliėj daugiau ispanų įtakos (iš čia ir ekstremalus religingumas).
Palei kelius dažnai pamatysi koplytėles ir specialias šventinamas vietas, o kartais šalia jų - didžiules krūvas butelių. Ne, tai ne vairuotojų sveikinimai žuvusiam girtuokliui kolegai. Populiari legenda byloja, kad besilaukianti moteris sekė savo mylimąjį, išėjusį į karą. Pakeliui ją labai troškino, vandens nebuvo, ji mirė.. bet vaikas stebuklingai išgyveno. Čiliečiai šią savo šventąją pagerbia, sunešdami didžiules krūvas stiklinių butelių ir plastmasinių "bambalių", tuščių arba su vandeniu. Bažnyčia nepalaiko tokių praktikų, bet prieš vėją nepapūsi, ir įvairių formų ir dydžių būdelės toliau dygsta pakelėse. Dažnai šalia stovi mažytis namukas, arba tokia sukalta didesnė (kad tilptų ir žmogus) būdelė, pristatyta šventųjų figūrėlių ir plastmasinių gėlių.

Argentinoje daugiau itališkos įtakos, ir gerokai didesnis kultūrų mišinys. Bet paklausk čiliečio ir jis nepašykštės kaltinimų Argentinai. Ypač jautrus klausimas dėl Patagonijos, kuri anksčiau priklausė Čilei, bet vėliau buvo prijungta prie Argentinos.
Abiejose Patagonijos pusėse tebestovi patrankos, nukreiptos į kaimynę šalį - pats mačiau.

Bolivija irgi kadaise buvo didelė šalis. Ji kariavo daug karų ir visus pralaimėjo. Dabar Bolivija - maža ir biedna. Jei pakalbėsi su boliviečiais, jie nemėgs europiečių, bet ypač piktinsis Čile - po Ramiojo Vandenyno karo jai atiteko istorinės Bolivijos žemės. Nesunku suprasti, kad dėl savo vargų dabar jie kaltina Čilę, kuriai atiteko turtingiausios žemės ir vienintelis Bolivijos turėtas išėjimas į vandenyną.

Taigi, ne vien Baltijos sesės pasipjauna tarpusavy :) O kur dar istorinis indėnų klausimas ir dabartinio polit-korektiškumo viražai, arba turtingų užsieniečių ir korporacijų superkamos žemės...

Šiaip ar taip, negaliu pasakyt, kad su manim čiliečiai būtų buvę nedraugiški. Bet čia, pietuose, teko pajusti šioki tokį vėsumą.

Apsistoju ponios Herminia casa de familia netoli karinės stovyklos (miestelis sienos pašonėje). Gaunu lovą ir kiek šaltoką priemimą. Ponia Herminia nelabai noriai išspaudžia kelis žodžius, jai labiau patinka stovėti prie malkomis kūrenamos krosnies ir rūkyti cigaretę. Kambariuose kvepia dūmais. Miestelyje vaikšto uniformuoti kariai ir putliažandžiai vietiniai, kupini kažkokios "verslininkiškos" povyzos.


Pasivažinėju po apylinkes dviračiu. Toli nenuvažiuosi - išsukęs iš Carretera, tuoj įklimpstu žvyre, ir lieku akis į akį su pirmuoju vulkanu, sugriuvusiu tiltu ir keliais besiganančiais buliais. Randu gražų krioklį, ilgai nelaukęs išsirengiu ir palendu po juo. Aiiii!!! Kaime nusiperku naminio sūrio ir suku namo. Pavalgęs Casino de Bomberos (taip vadinasi pigios užeiginės, įsikūrusios mažuose miesteliuose šalia gaisrinių), jaučiu, kad laikas tolyn. Per Velykinius vargus įsigijęs bilietą į Chaiten, pirmadienio rytą sėdu į mikroautobusą.


Tolyn iš Coyhaique (via flickr)

Čilės Pietūs, iš visų pusių atsirėmę į nepereinamus kalnus, dar iki visai nesenai buvo praktiškai žmogaus neįžengtos vietos, kurias galima buvo pasiekti tik vandeniu - ir tai gerokai pavinguriavus pavojingais archepilago kanalais. Tik pavieniai keliautojai, įsigudrinę įsitrinti į pramoninį keltą, galėjo žvilgtelti į ūkuose dūksančios paslapties proskynas - skendinčius lietuje, tankiais ir vešliais miškais apaugusius kalnus, ledynų blyksnius ar kalnų upių krioklius. Tūkstančius, ne, milijonus metų čia nebuvo įžengta, ir tik prieš kelias dešimtis metų, dažniausiai palei vandenį ar naujai nutiestą Carretera Austral, įsikūrė keletas gyvenviečių. Daugumą jų sudaro vos keli namai.

Carretera Austral - grandiozinis Pinocheto pradėtas projektas, turėjęs sujungti neįžengiamus Pietus su likusia šalies dalim, ir palengvinti jo "įsisavinimą". Bet labiausiai - įamžinti jo paties vardą - originaliu sumanymu kelias turėjo vadintis Carretera Longitudinal Austral Augusto Pinochet Ugarte. Nerealias šaibas atsiėjusios statybos vyksta iki šiol, prieš kelis metus didelės kelio dalys buvo baigtos ir atidarytos. Kol kas juo pravažiuoja vienas kitas automobilis, sulijęs motociklistas, porą kartus per dieną - autobusas, ir tai tik sezono metu. Bet kaip teisingai sakė vienas mano draugas, dabar kai yra kelias, džiunglėms nedaug beliko...

Apie tai vėliau. Kaip ten bebūtų, Carretera Austral dėka leidžiuosi į įspūdingiausią kelionės atkarpą.

--

Šiuo metu, man berašant, televizorius bare rodo reportažą iš Puerto Chacabuco - keliasdešimt km nuo Coyhaique. Vietas nusiaubė prieš porą dienų įvykęs 7 balų pgl Richter žemės drebėjimas ir mini cunamis. 6 metrų bangos nuplovė apie 10 žmonių ir apgriovė pakrantės uostelius. Į nelaimės vietą atvykusi šalies prezidentė buvo nušvilpta, nes į galimos nelaimės prognozes nebuvo sureaguota anksčiau (per paskutinius 3 mėn. seismologai užfiksavo tūkstančius didesnių ir mažesnių virpesių). Brr.
Related Entries:
Carretera Austral
Disposable image dump
Fast forward
Shetland, Marshall ir Punta Arenas
Patagonia de Chile ir Torres del Paine
Komentarai (0)  Permalink

Shetland, Marshall ir Punta Arenas

Shetland
Shetland (flickr)

Šetlando salų, priklausančių Škotijai, yra virš 100, bet tik 19 jų apgyvendintos
. Saloms kliūna didžiausios audros, kokias tik sugeba sukelti Atlantas. Uolas ir fjordus dengia tirštas rūkas, gairina vėjas ir plauna lietūs. Parkuodamas mašiną, turi teisingai ją pastatyt, antraip vėjas išplėš atidarytas dureles. Du trečdaliai skrydžių į salas grįžta į Škotiją.

Užtat vasaros ramesnės ir nepaprastai gražios. Vidurvasarį saulė usileidžia tik kelioms minutėms. Baltomis naktimis vietiniai apsirengia šviesiais rūbais ir žaidžia naktinį golfą.

Žolės beveik nėra, tai vietinės avys rupšnoja jūros žolę, kurios gausu salų krantuose. Aviena turi jūros žolės prieskonį. Vienintelis salose alaus bravoras vadinasi Valhalla. Aludariai įsigudrino alų daryti iš tos pačios jūros žolės. Šiemet vienoje iš salų, buvusioje RAF karinėj bazėj, atidaryta pirmoji viskio varykla, Blackwoods. Drėgnas oras, vietinių šaltinių vanduo ir "lėtos" durpės yra idealiausios salygos malt'ui. Blackwoods viskio teks palaukti, brendimas užtrunka bent kelis metus. Bet Šetlando degtinę ir džiną jau galima rasti parduotuvėse. Jie netikėtai išpopuliarėjo tarp.. juodų pietų afrikiečių. Jiems patinka faktas, kad gėrimai neturi jokių istorinių asociacijų.

Kai Vaalhalla aludes savininkas kėlė dukters vestuves, suplauke beveik visi salos gyventojai. šventėje maistas, alus ir stiprieji gėrimai liejasi laisvai. Bet jei nori nealkoholiniu gėrimu, teks susimoketi! Vestuvės truko 4 dienas. Pirma diena svarbiausia, bet antrą dieną reikia pasivyti pirmąją. Trečią dieną reikia išgerti kas liko, na, o ketvirtąją - padaryt pachmieliuką.

Toks tad gyvenimas šiaurėje!

Sėdžiu restoranėlyje Paskutinės Vilties įlankoje ir klausausi šetlandiečių poros pasakojamų istorijų. Pro langą matosi uosto molas, su prisišvartavusių žvejų laivelių stiebų mišku. Iš už kito staliuko užkalbina raudonžandis amerikietis, gyvenantis Marshall salose. Lietuva jiems - paslaptis, kaip ir jų salos man. Bet Lietuva kur kas artimesnė Čilės Patagonijai, nei gali pamanyt.

Vietiniam laikrašty aptinku istoriją apie garsiausią vietinę porą - vienus pirmųjų Čilės kolonizatorių, portugalą Jose Nogueira ir jo žmoną Sara Braun, imigrantę iš Lietuvos. XIX a pabaigoje jie praktiškai išrado avininkystę nesibaigiančiose Čilės Patagonijos stepėse. Jie įsteigė La Sociedad Explotadora del Tierra del Fuego ("Ugnies Žemės eksploatacijos bendrija"). Vyrui mirus, verslo vadeles į rankas perėmė lietuvė. La Sociedad isigijo per pusantro milijono hektarų (dafiga!) žemės, verslui aptarnauti buvo įkurtos kelios naujos gyvenvietės, pastatyti galingi ir modernūs avių vilnos kirpimo ir mėsos perdirbimo kompleksai.

Punta Arenas (flickr)
Punta Arenas (flickr)

Važiuoju į Punta Arenas, kur tikiuosi sužinoti daugiau apie lietuvius kolonizatorius. Tuo pačiu iš Punta Arenas aeruosto skrisiu aukščiau į šiaurę. Tik pasiekęs šitą galą, sužinojau, kad Čilės pietūs atskirta nuo likusios šalies Torres del Paine ir kitais nepereinamais kordilerų kalnais. Kiti keliai į šiaurę yra tik laivu, kursuojančiu kas porą savaičių, arba ilgas aplinkkelis Ruta 40 per Argentiną.

Po Puerto Natales Punta Arenas atrodo intensyvus miestas. Siauromis gatvelėmis tarp nedidelių pardutuvių, supermarketų ir restoranėlių zuja mašinos. Į akis krenta keletas didingesnių pastatų centre, bet šalia - nušiurę gal šimto meto senumo sandėliai ir plytiniai pastatai palei uostą.

Senais laikais, prieš Panamos kanalo laikus, Punta Arenas buvo tarptautinis uostas banginių medžiotojams, garlaiviams ir okeaninių verslo kelių burlaiviams. Tai buvo paskutinis aprūpinimo taškas prieš plaukiant aplink Rago iškyšulį arba Magelano sąsiauriu. Ideali uosto vieta pagimdė mažą turto epicentrą, dominuotą europiečių imigrantų, besikrovusių kapitalą iš baltojo Magelano aukso.

Palace of Sara Braun
Saros braun
rūmai

Saros Braun rūmai priešais Punta Arenas centrinę aikštę - tikras pasipuikavimas Braun ir šeimos sėkme. Plytinio pastato projektui XIX pabaigoj buvo nusamdyti patyrę Europos meistrai ir garsus prancūzų architektas. Įspūdingas neoklasikinis projektas (mandras pavadinimas iš bukleto:) ir prabangus apstatymas liudija XIX amžiaus prabangą ir klestinčio "auksinės epochos" vilnos verslo praeitį. Dabar rūmai paversti muziejumi, ekskliuzyviniu viešbučiu ir restoranu, kuriame prabangą papietauti gali sau leisti nebent tokie tipažai kaip Ispanijos karalius.

Kelių žmonių, tame tarpe muziejaus darbuotojų, klausiu apie legendinę lietuvę. Man atšaunama, kad ji buvo rusė. Prabangiais europietiškais baldais apstatytuose kambariuose kabančiame didžiuliame paveiksle žiūriu į Sarą Braun ir atrodo, matau lietuviškus bruožus. Angliška Braun pavardė, ir rūmų bibliotekoje likusios angliškos šeimininkės skaitytos knygos mane dar labiau glumina. Paslaptis paaiškėja, kai internete randu, kad žydų Braun šeima iš "Rusijos" miesto Telsen (taip caro Rusijos laikais buvo vadinami Telšiai) į Pietų Ameriką atvyko, bėgdami nuo caro vykdyto žydų persekiojimo.

Milijoniere tapusios "žemaitės" atidarytas filantropinis fondas veikia iki šiol, bet tik vienoj vietoj radau užuominas apie tai, kad su vietiniais indėnais Sara Braun nesielgė taip filantropiškai. Straipsnyje minimi gandai, kad ji pati savo elegantiškų rumų rūsyje kapodavo indėnams ausis. Kolonizacija ir besotis pelno gviešimasis neapsiėjo be neatleistinų žmonių aukų. Tūkstančiai čiabuvių buvo išstumti iš gimtų vietų, dažnai į rezervatus, kur pamažu išnyko. Čiabuvių tradicijos buvo išstumtos bjauraus, pelno siekiančio imigrantų kolonizatorių gyvenimo būdo.

Tai tipiška indėnų genčių istorija Pietų Amerikoje. Iki atvykstant baltiesiems, pagrindinis sausumoje gyvenančių indėnų genčių maistas buvo guanaco - grakštūs, panašūs į antilopes gyvūnai. Čilėj ir Argentinoj jų gausu iki šiol. Indėnams buvo nežinomas privačios nuosavybės sąvoka, tad baltųjų atvežtos avys jiems buvo tiesiog "baltos guanaco", kurių net nereikėjo medžioti, jos pačios ateidavo į rankas. Jei pradžioje ispanų konkistadorai dar turėjo abejonių ir audringų diskusijų dėl to, ar moralu užimti kažkieno jau gyvenamas žemes, tai skrupulų neliko iškart po to, kai indėnai papjovė pirmąją "baltųjų" avį (besiganusią tūkstantmečius indėnų gyventose žemėse). Netrukus civilizatoriai jau su azartu medžiojo indėnus, o už nužudytą indėną (tiksliau, pristačius jo ausis) buvo mokamą po svarą už vienetą.

Kaži kiek indėnų ausų lietuvės kolekcijoj?
Related Entries:
Matas Šalčius
Disposable image dump
Fast forward
Carretera Austral
XI Región
Komentarai (0)  Permalink

Patagonia de Chile ir Torres del Paine

Puerto Natales
Puerto Natales

Barbaro! - sako bilietų pardavėja slengu ir palinki gero kelio. Per 12 val kertu Magelano sąsiaurį ir Čilės pasienį. Pasienio anketoje įspėjama, kad bandant pervežti vaisius, mėsą, ar medį, gręsia kalėjimas. Persėdu į vietinį autobusą ir važiuoju jau su čiliečiais. Čiliečiai labai skiriasi. Kažkokie komiški jie man - visi kresni ir stambūs, juodi ir tamsūs, šiek tiek indėniško gymio.

Punta Arenas ir Puerto Natalės - bene vieninteliai miestai Čilės Patagonijoje, užimančioje penktadalį šalies teritorijos (joje gyvena tik 3% Čilės gyventojų). Abu jie - uostai, ir be oro, tai vienintelis kelias į šią dalį, atskirtą nuo likusios dalies nepereinamais Kordilerais. Tarp miestų apie 300 km, bet niekaip jų neskiriu, todėl įsiveliu į painiavą: galvoju kad esu vienam, o iš tikro kitam, planuoju tęsti kelionę į ten, kur jau esu. O dar visi Čilės miestai turi gatves tais pačiais pavadinimais, kolonizatorių, revoliucionierių ir datų. Tas pats ir Argentinoj.

Puerto Natales architektura
Puerto Natales architektura

Tik antrą dieną įsikertu, kad esu Puerto Natales. Uostelis guli vaizdingoje Ultima Esperanza (Paskutinės Vilties) įlankoje. Gofruoto metalo ir medžio vienaukščiai namukai, nudažyti skirtingomis spalvomis, atrodo čia pastatyti laikinai. Gyvenimas teka ramiai kaip upė. Sekmadieniais dirba tik viena ar dvi pardos, bet užtat pakankamai žuvies ir jūros bjaurybių restoranėlių ir net išeivio iš Lydso laikomas britiškas pubas. Pilsto tikrai gerą Guinessą. Po bokalo puikiai tinka vietinių komandų futbolo mačas, kurį stebiu su dar keliasdešimčia vietinės publikos. Publika palydi žaidėjų manevrus trumpais šūksniais. Pora šeimų stebi mačą iš mašinų ir pasveikina golą signalizuodami tris kartus.

Atostogos kaime gerai, bet pakeitimui Torres del Paine kalnai bus irgi fainai. Be to, kad tai įspūdingiausi kalnai visoj Lotynų Amerikoj, girdėjau tik tiek, kad jie labai populiarūs, brangus įėjimas, ir kad ten iš ten neišeisi bent 5 dienas. Biškį nežinojau kaip čia ką, nes turėjau tik ploną miegmaišį ir skolintą palapinę. Dėl visa ko nusiperku termosą ir išsinuomoju primusą.

Ir štai rytas, aš išlipu iš busiko prie Torres del Paine parko administracijos. Susimoku nesuprantamą penkiaženklę sumą, gaunu bilietėlį. Populiariausi du gan nelengvi maršrutai: W ir O. "W" raidės formos trasai įveikti reikia 5-7 dienų, o apeiti circuit užtrunka 6-8. Aišku, yra trekerių maniakų, kuriems ir trys savaitės per mažai.

Išeinu, kaip tik kai apsiniaukia ir pakylą vėjas. Per visą dieną sutinku tik vieną merginą. Tiesą sakant, per visas 5 dienas sutikau mažai žmonių, paprastai prasilenkdavau tik su keletu per dieną. Kartą į dieną vis iš kažkur išlįsdavo vietinis huaso (Čiles gaucho) ant arklio, nutaisęs rūškaną veidą ir čilietišku pavyzdžiu apsimūturiavęs skarmalais. Paprastai būdavau vienas su kalnais, miškais, ledynais ir elementais.

Teko pasigalynėt ir su maisto svoriu kuprinėj, ir su priešpriešu vėju, porąkart anas buvo toks stiprus, kad teko tiesiog stovėt įsirežus į priekį 45 laipsnių kampu. Dažniausiai vėjo gūsis voždavo visu greičiu gan netikėtai, kokių 150 km/h greičiu, nors dažnai jau išgirsdavau velnią atbaubiant medžių viršūnėm.

Du šimtus hektarų užimančio parko centre guli ledynais dengtas granitinis Macizo Paine masyvas, iš kurio vertikaliai kyla violetiniai Torres (Bokštai) del Paine granitai, o žemiau jų, Cuernos (Ragai) del Paine, krentantys žemyn šviesaus grantio kubais, padengti juodomis nuosėdų uolomis.

Neregėtos formos kalnai susidarė iš 20 km ilgio ir 4 km pločio lakolito (laccolith), magmos prasiveržusios iš žemės šerdies pro kažkoki tektoninį plyšį. Per laiką, nuardytas vandens, šalčio, saulės ir pasiutusio vėjo, jis įgavo savo raižytas formas. Ledynai be pradžios, jų papėdėse, kalnų kišenėse didžiuliai ežerai, šviečiantys turkio, ultramarino ir chaki spalvom, plukdantys mėlynai šviečiančius aisbergus. Kalnų upių kirtimai, raižytos ir sluoksnuotos uolos, visa tai aišku labai faina. Bet vistiek kelyje vis mintyse prasukinėjau taip pamėgtas Londono aludes.. kiekvieną alaus rūšį... Landlords slėnis, Hog's Back kalnas, Fullers ežeras ar Red Lion viršūnė.. Bet ką būčiau atidavęs už rasotą bokalą.

Naktimis miegant palapinėj, ji imdavo plasnoti ir atrodydavo, kad kartu su vėju nuplasnos kur nors. Tikėjausi, kur nors į šiltesnius kraštus, nes paryčiais nechylai atšaldavo, tekdavo lįsti į miegmaišį, kojas sukišus į snaubordo striukę. Įvertinau, koks puikus pasirinkimas buvo termosas ir primusas.

Bet patiko. Ir saulė, ir vėjas, ir lietus. Nuo ežero kai vėjas ateina, tai matai, kaip šiaušia vandenį, kaip kelia vandenį, tik tokia vaivorykštė artėja lanku... Ledynus buvau matęs, bet tiek arti nebuvau priėjęs, ir nebuvau dar ragavęs 30'000 metų senumo ledo. Turbūt įspūdingiausias vaizdas buvo Valle Frances, kur vienu metu atsidūriau tokiam galingam slėnyje, kurį iš visų pusių ratu supo didžiuliai kalnai, saulės nulietom viršūnėm.