Carretera Austral
Palei Carretera Austral
Labai norisi miego, bet stengiuosi neužsimerkt, nes už autobuso lango gražiau nei sapne. Bunda rytas, rūkas jau jau sklaidysis. Carretera šauna per medžiais gauruotas kalvų "katedras", įsirėmusias į tamsiai pilką dangų. Retkarčiais pasimato kokia sodyba. Netrukus palei kelią, atsiveria lygios vietos, kai kur spygliuota viela sudalintos į privačius plotus ar ganyklas. Dešimtis kilometrų, kiek užmato akys, guli pamėkliški juodi medžių kamienai ir kelmai. Ne šimtai, net ne tūkstančiai, begalės.
Čilės vyriausybė, išsigandusi Argentinos ūkių plėtimosi į Andus - ir galimų vėlesnių pretenzijų į teritorijas, išleido potvarkį, pagal kurį čiliečiams buvo suteikiamos visos teisės į išvalytas žemes, kurias iki tol dengė tankūs čionykščiai tūkstantmečių amžiaus miškai. Taip prasidėjo "Pietų kolonizacija". Tuoj pat visas regionas paskendo nesibaigiančiuose gaisruose. Pleškėjo ne tik medžiai lygumose, bet ir neprieinami kalnų šlaitai. Sudegė apie trečdalis miškų. Trečdalį viso ploto užima kalnai, tad praktiškai buvo sunaikinta pusė regiono augmenijos. Vėsus klimatas stabdo irimą, todėl apdegę medžių strampai taip ir liko gulėti dešimtmečiams. Dabar pagaliau valdžia ėmė skirti lėšų ūkiniuose plotuose bent jau sutempti medgalius į krūvas.
Pirmas sustojimas ryto kavos
Pirmas sustojimas ryto kavos
Pamažu kelmynai nyksta, žaluma aplink įsibujoja. Braunasi krūmai, lapuočiai, ypač daug paparčių ir kitos šertvinės augmenijos. Kai kurių jų lapai - lietsargio dydžio, pakibę ant trijų metrų stiebų. Nulyja lietus. Rytas sirpsta. Kelias ima serpantinu vingiuoti aukštyn, autobuso korpusą vis dažniau braižo į kelią išlindusios šakos.
Perkopiam kalną ir tada suvokiu, kad esam debesyse. Leidžiamės jau kitu serpantinu. Žemyn nuo kalno beveik nieko nesimato. Migla sklaidosi, švysteli saulė. Pro tarpus tolumoje, kiek žemiau mūsų, pamatau kito kalno viršūnę. Saulės spindulių rėžiuose suspindi žaluma, viskas varva ir garuoja... Kažkoks kosmosas, nebesuprantu kokiam aukštyje esam, galva sukasi, galvoju, kad taip turėjo atrodyt Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų, laukiu kol suskambs varpai ir angelų choras.
Džiunglės.
Džiunglės palei kelią
Tiksliau, temperate rainforest (Alkonas verčia rainforest kaip "drėgna atogražų giria"). Nuo atogražų ji skiriasi tuom, kad čia vėsus klimatas, todėl mažiau irimo ir praktiškai nėra gyvačių, moskitų ir kitų liūlių. Aišku, aygmenija ir gyvūnai irgi kitokie. Čia gali sutikt pumų, huemul (nykstanti rūšis, tokios kompaktiškos stirnos su mažais neaštriais ragais, Čilės nacionalinis gyvūnas), lapių ar begalę paukščių, kurie visiškai nepažįsta ir nesibijo žmonių, prisileidžia per pusę metro. Kaip bebūtų keista, čia neretai gali pamatyt atrodytų, tropikams būdingus, papūgas ir kolibrius. Kai kurios primityvios augmenijos rušys nepakitę per milijonus metų. Kaip antai aukščiau kalnuose stūksantys alerce medžiai, kai kurie jų išgyvena iki 4000 metų. Apribotose iš visų pusių vandens ir kalnų, šiose vietose susidarė salygos išlikti endeminėms rūšims (kaip atokiose salose).
Puyuhuapi
Kairėje pusėje džiungles pakeičia fjordai, ir privažiuojam idiliškiausią ir turbūt labiausiai izoliuotą spa kaimelį pasaulyje - Puyuhuapi. Gyvenvietę ant gražaus fjordo kranto, šalia karšto vandens šaltinių įkūrė keletas čekų (nors jie save mieliau vadina vokiečiais). Šiandien tie "vokiečiai" pasaulyje garsėja rankų darbo kilimais, o šaltiniai paslėpti po prabangaus viešbučio stogu - ir prieinami tik viešbučio svečiams. Bet pats kaimelis išlaikė kuo nuoširdžiausią ir paprastą atmosferą. Nušvitus saulei, dvelkteli tokia idile, kad imu gailėtis, jog turiu iš čia išvažiuoti, ir mąstau ar metus planų nepasilikt, kol metalinės durelės užsidaro ir autobusas trūkteli iš vietos.
Važiuojam lėtai, ir gražiausia pasaulyje 400 km ilgio kelio atkarpa išsitęsia į visą dieną. Slenka kalnai, juose pakibę ledynai, nepaklūstantys žemės traukai, stačios uolos, kone lipančios ant kelio, šniokšdamos krenta žemyn kalnų upės. Pakeliui susipažįstu su slovėnu jogu, kuris parekomenduoja keletą mistinių Slovėnijos ir Kroatijos vietų. Cohayque jis apsistojo pas draugus, kurie perka salą šiam regione. Joje kurs bendruomenę, švarią nuo šiuolaikinio gyvenimo užterštumo. Tuo tarpu smagi britų porelė neplanuoja keisti gyvenimo ir važiuoja žvejoti į Chaiten - pirmą miestelį, iš kurio jau yra keltai į likusį žemyną. Jis taip pat bazė klajonėms po rainforest ir vietinius ledynus. Sutariam apsistoti tam pačiam hostely.
Casa Hexagon
Kambarėlis
Šešiakampės formos hostelio namą suprojektavo iš medžio pats pastatė čia pat dirbantis šeimininkas - vokietis origami meistras ir muzikantas Steffan. Vietelė jauki ir įdomi, netgi biški šykas. Visos sienos, net kiek per tankiai, nukabinėtos daugybe modernių paveikslų. Langai apstatyti Steffano sukonstruotais origami dirbiniais, popieriniai jaučiai čia ganosi kartu su krabais ir flamingais. Truputį jausmas tarsi Berlyno meno galerijoje, rėžiantis kontrastas su tokia laukine vieta, kurioj kukliai įsiterpęs šis miestelis. Susipažįstam su kitais gyventojais - du šveicarai, užstrigę čia su sugedusia mašina jau ilgiau nei savaitę, pagyvenęs amerikietis laivų inžinierius iš Nikaragvos. Ir jaunas čilietis daktaras, atliekantis praktiką vienintelėj vietos ligoninėj - jis gi čia ir vienintelis daktaras. Tą naktį, kai atvykstame, jo laukia pirma užduotis - seno mokslininko, žuvusio, ant jo užgriuvus ledyno gabalui, skrodimas.
Pats miestelis plokščias, retai apstatytas vienodos formos namukais. Su laukine gamta taip pat kontrastuoja ir nepaprastai plačios Chaiten gatvės. Vėliau sužinau priežastį. Pasirodo, čia pirmiausia buvo nutiestas lėktuvo pakilimo takas, kuris pamažu ėmė atlikti gatvės funkciją. Vėlesnes gatves miestelio meras nusprendė nutiesti pagal tą patį "stilių".
Casa Hexagon terasa išeina tiesiai į takelį palei upę, kuris už kelių kilometrų neria į "drėgną girią". Ten ir patraukiu kitą rytą. Netrukus paskęstu tankioj augmenijoj. Mane pasiglemžia aukštai išsistiebę medžiai, apaugę smanom ir parazitinėm "barzdom", apgaubia primityvių "rabarbarų" lapų skėčiai. Vinguiuoju tarp susipynusių šakų sienų, pasidengusių švelniu smulkių paparčių kilimu. Viskas persisunkę vandens, spindi ir raibuliuoja saulėj.
Daugiau fotkių - čia
