Patagonia de Chile ir Torres del Paine
Puerto Natales
Du šimtus hektarų užimančio parko centre guli ledynais dengtas granitinis Macizo Paine masyvas, iš kurio vertikaliai kyla violetiniai Torres (Bokštai) del Paine granitai, o žemiau jų, Cuernos (Ragai) del Paine, krentantys žemyn šviesaus grantio kubais, padengti juodomis nuosėdų uolomis.
Bet patiko. Ir saulė, ir vėjas, ir lietus. Nuo ežero kai vėjas ateina, tai matai, kaip šiaušia vandenį, kaip kelia vandenį, tik tokia vaivorykštė artėja lanku... Ledynus buvau matęs, bet tiek arti nebuvau priėjęs, ir nebuvau dar ragavęs 30'000 metų senumo ledo. Turbūt įspūdingiausias vaizdas buvo Valle Frances, kur vienu metu atsidūriau tokiam galingam slėnyje, kurį iš visų pusių ratu supo didžiuliai kalnai, saulės nulietom viršūnėm.
Niekad tokios ilgos išvykos nebuvau daręs (nebent į Roskildę, bet ten biškį paprasčiau, visos scenos vienoj vietoj, tai kad ir kiek aplink jas trintumeis, vistiek nusibaigsi Ballroom'e). Per dieną sukardavau apie 20 km, tai viso gavosi apie 90 km (jaučiu, panašiai, kaip Roskildėj). Nebuvo ypač sunku, bet turbūt dėl to, kad pasisekė su orais - vėliau sutikau žmonių, kurie turėjo apsisukti ir grįžti nes dėl lietaus ir didelio vėjo buvo pavojinga tęsti (skaičiau apie turistą, nupūstą nuo olos).
Visgi nebuvo nieko geriau, kaip grįžt į Puerto Natalės ir po didžiulio steiko griūt į minkštą kvepiančią naminę lovą su penkiais sluoksniais patalų. Gyvenau pas tokią tia (tetą) Teressa. Kaip pas močiutę kaime, tik Čilėj. Paduoda pusryčius, o pati atsisės priešais ir kad pradės pasakot. Viską, apie šeimą, apie miestą, apie gyvenimą.
Gera istorija pamenu, buvo apie vieną miesto močiutę. Per 90 jau anajai, sena, nelabai ką atsimena. Bet vis mezga kojines ir nešioja po miestelį, beldžia į duris ir siūlo pirkt. Kiek kainuoja, klausia gyventojai ir svečiai. 500 pesų, sako močiutė. O, nebrangu, žiū ir kojinės visai gražios. Paimsiu, sako žmogus, gal daugiau iš užuojautos senam žmogui. Močiutė paima pinigus, paduoda vieną kojinę. Girdi, sako, gal dar ir antrą nori pirkt?
Visas pasaulis žino šitą močiutę, nes ji po vieną kojinę pardavinėja,- kikena Teressa, ir įpila dar kavos.
--
Barbaro! - sako bilietų pardavėja slengu ir palinki gero kelio. Per 12 val kertu Magelano sąsiaurį ir Čilės pasienį. Pasienio anketoje įspėjama, kad bandant pervežti vaisius, mėsą, ar medį, gręsia kalėjimas. Persėdu į vietinį autobusą ir važiuoju jau su čiliečiais. Čiliečiai labai skiriasi. Kažkokie komiški jie man - visi kresni ir stambūs, juodi ir tamsūs, šiek tiek indėniško gymio.
Punta Arenas ir Puerto Natalės - bene vieninteliai miestai Čilės Patagonijoje, užimančioje penktadalį šalies teritorijos (joje gyvena tik 3% Čilės gyventojų). Abu jie - uostai, ir be oro, tai vienintelis kelias į šią dalį, atskirtą nuo likusios dalies nepereinamais Kordilerais. Tarp miestų apie 300 km, bet niekaip jų neskiriu, todėl įsiveliu į painiavą: galvoju kad esu vienam, o iš tikro kitam, planuoju tęsti kelionę į ten, kur jau esu. O dar visi Čilės miestai turi gatves tais pačiais pavadinimais, kolonizatorių, revoliucionierių ir datų. Tas pats ir Argentinoj.
Puerto Natales architektura
Tik antrą dieną įsikertu, kad esu Puerto Natales. Uostelis guli vaizdingoje Ultima Esperanza (Paskutinės Vilties) įlankoje. Gofruoto metalo ir medžio vienaukščiai namukai, nudažyti skirtingomis spalvomis, atrodo čia pastatyti laikinai. Gyvenimas teka ramiai kaip upė. Sekmadieniais dirba tik viena ar dvi pardos, bet užtat pakankamai žuvies ir jūros bjaurybių restoranėlių ir net išeivio iš Lydso laikomas britiškas pubas. Pilsto tikrai gerą Guinessą. Po bokalo puikiai tinka vietinių komandų futbolo mačas, kurį stebiu su dar keliasdešimčia vietinės publikos. Publika palydi žaidėjų manevrus trumpais šūksniais. Pora šeimų stebi mačą iš mašinų ir pasveikina golą signalizuodami tris kartus.
Atostogos kaime gerai, bet pakeitimui Torres del Paine kalnai bus irgi fainai. Be to, kad tai įspūdingiausi kalnai visoj Lotynų Amerikoj, girdėjau tik tiek, kad jie labai populiarūs, brangus įėjimas, ir kad ten iš ten neišeisi bent 5 dienas. Biškį nežinojau kaip čia ką, nes turėjau tik ploną miegmaišį ir skolintą palapinę. Dėl visa ko nusiperku termosą ir išsinuomoju primusą.
Ir štai rytas, aš išlipu iš busiko prie Torres del Paine parko administracijos. Susimoku nesuprantamą penkiaženklę sumą, gaunu bilietėlį. Populiariausi du gan nelengvi maršrutai: W ir O. "W" raidės formos trasai įveikti reikia 5-7 dienų, o apeiti circuit užtrunka 6-8. Aišku, yra trekerių maniakų, kuriems ir trys savaitės per mažai.
Išeinu, kaip tik kai apsiniaukia ir pakylą vėjas. Per visą dieną sutinku tik vieną merginą. Tiesą sakant, per visas 5 dienas sutikau mažai žmonių, paprastai prasilenkdavau tik su keletu per dieną. Kartą į dieną vis iš kažkur išlįsdavo vietinis huaso (Čiles gaucho) ant arklio, nutaisęs rūškaną veidą ir čilietišku pavyzdžiu apsimūturiavęs skarmalais. Paprastai būdavau vienas su kalnais, miškais, ledynais ir elementais.
Teko pasigalynėt ir su maisto svoriu kuprinėj, ir su priešpriešu vėju, porąkart anas buvo toks stiprus, kad teko tiesiog stovėt įsirežus į priekį 45 laipsnių kampu. Dažniausiai vėjo gūsis voždavo visu greičiu gan netikėtai, kokių 150 km/h greičiu, nors dažnai jau išgirsdavau velnią atbaubiant medžių viršūnėm.
Du šimtus hektarų užimančio parko centre guli ledynais dengtas granitinis Macizo Paine masyvas, iš kurio vertikaliai kyla violetiniai Torres (Bokštai) del Paine granitai, o žemiau jų, Cuernos (Ragai) del Paine, krentantys žemyn šviesaus grantio kubais, padengti juodomis nuosėdų uolomis.
Neregėtos formos kalnai susidarė iš 20 km ilgio ir 4 km pločio lakolito (laccolith), magmos prasiveržusios iš žemės šerdies pro kažkoki tektoninį plyšį. Per laiką, nuardytas vandens, šalčio, saulės ir pasiutusio vėjo, jis įgavo savo raižytas formas. Ledynai be pradžios, jų papėdėse, kalnų kišenėse didžiuliai ežerai, šviečiantys turkio, ultramarino ir chaki spalvom, plukdantys mėlynai šviečiančius aisbergus. Kalnų upių kirtimai, raižytos ir sluoksnuotos uolos, visa tai aišku labai faina. Bet vistiek kelyje vis mintyse prasukinėjau taip pamėgtas Londono aludes.. kiekvieną alaus rūšį... Landlords slėnis, Hog's Back kalnas, Fullers ežeras ar Red Lion viršūnė.. Bet ką būčiau atidavęs už rasotą bokalą.
Naktimis miegant palapinėj, ji imdavo plasnoti ir atrodydavo, kad kartu su vėju nuplasnos kur nors. Tikėjausi, kur nors į šiltesnius kraštus, nes paryčiais nechylai atšaldavo, tekdavo lįsti į miegmaišį, kojas sukišus į snaubordo striukę. Įvertinau, koks puikus pasirinkimas buvo termosas ir primusas.
Bet patiko. Ir saulė, ir vėjas, ir lietus. Nuo ežero kai vėjas ateina, tai matai, kaip šiaušia vandenį, kaip kelia vandenį, tik tokia vaivorykštė artėja lanku... Ledynus buvau matęs, bet tiek arti nebuvau priėjęs, ir nebuvau dar ragavęs 30'000 metų senumo ledo. Turbūt įspūdingiausias vaizdas buvo Valle Frances, kur vienu metu atsidūriau tokiam galingam slėnyje, kurį iš visų pusių ratu supo didžiuliai kalnai, saulės nulietom viršūnėm.
Niekad tokios ilgos išvykos nebuvau daręs (nebent į Roskildę, bet ten biškį paprasčiau, visos scenos vienoj vietoj, tai kad ir kiek aplink jas trintumeis, vistiek nusibaigsi Ballroom'e). Per dieną sukardavau apie 20 km, tai viso gavosi apie 90 km (jaučiu, panašiai, kaip Roskildėj). Nebuvo ypač sunku, bet turbūt dėl to, kad pasisekė su orais - vėliau sutikau žmonių, kurie turėjo apsisukti ir grįžti nes dėl lietaus ir didelio vėjo buvo pavojinga tęsti (skaičiau apie turistą, nupūstą nuo olos).
Visgi nebuvo nieko geriau, kaip grįžt į Puerto Natalės ir po didžiulio steiko griūt į minkštą kvepiančią naminę lovą su penkiais sluoksniais patalų. Gyvenau pas tokią tia (tetą) Teressa. Kaip pas močiutę kaime, tik Čilėj. Paduoda pusryčius, o pati atsisės priešais ir kad pradės pasakot. Viską, apie šeimą, apie miestą, apie gyvenimą.
Gera istorija pamenu, buvo apie vieną miesto močiutę. Per 90 jau anajai, sena, nelabai ką atsimena. Bet vis mezga kojines ir nešioja po miestelį, beldžia į duris ir siūlo pirkt. Kiek kainuoja, klausia gyventojai ir svečiai. 500 pesų, sako močiutė. O, nebrangu, žiū ir kojinės visai gražios. Paimsiu, sako žmogus, gal daugiau iš užuojautos senam žmogui. Močiutė paima pinigus, paduoda vieną kojinę. Girdi, sako, gal dar ir antrą nori pirkt?
Visas pasaulis žino šitą močiutę, nes ji po vieną kojinę pardavinėja,- kikena Teressa, ir įpila dar kavos.
--
<