Hannukah su Yo La Tengo
Foto - William Kirk iš Pitchforkmedia
Grupė Yo La Tengo yra vienas iš tų įdomių gyvūnų, apie kuriuos jau labai senai girdi pasakas, bet taip iki galo ir nežinai, ar jie tikrai egzistuoja. Todėl kai sužinojau, kad jie - mūsų kaimynai, gyvenantys gretimame rajone Hoboken'e už poros stotelių, supratau kad susitiksim. Kai bičiulis papasakojo apie legendinius Hanukkah pasirodymus jų "naminiame" klube, kurie trunka 8 dienas iš eilės - tiek pat kiek žydų religinė šventė tuo pačiu pavadinimu - ir kuriuose nė vienas koncertas nebūna toks pats - supratau, kad tai ženklas:)
Bilietai į visus 8 koncertus buvo išparduoti pirmomis dienomis, tad teko panaršyti ebėjų ir craigslit'ą, ir net nuvykti į mįslingą bilietų perdavimo susitikimą, kurio detalės ir tiksli vieta buvo slepiamos iki paskutinės minutės. Galų gale su D atveriame duris į Maxwell's pubą-klubą ir patenkame į nedidelę prikimštą salytę, kurios scenoje dega tradicinis Hannukah kandeliabras "menora" ir gitaras smagiai lanksto apšildantys indie pop veteranai Versus.
Pirmas dalykas, kritęs į akis - kiek statiška publika, tik pamažu linguojanti galvas į taktą energingai muzikai, bet draugai pasakojo, kad tai būdinga visko persisotinusiai ir be galo išrankiai Niujorko ir apylinkių publikai. Į sceną išėjus grupės bičiuliams, dviems stand-up komikams Jon Glaser and Jon Benjamin, ir užlaidžiusiems publiką "šikago" slengu, politiškai nekorektiškais juokeliais apie žydus, Hannukah reikšmę, apipjaustymus ir šiaip b**ių pasimatavimą, atmosfera sušilo. Reikia pridurti, kad tokiu būdu nebuvo daromas farsas iš religinės žydų šventės (tiek pati grupė, tiek komikai, ir didelė dalis publikos - patys žydai), belieka pavydėti niujorkskai publikai nesusireikšminimo ir sugebėjimo aštriai iš savęs pasijuokti.
Jon Glaser & Jon Benjamin
Yo La Tengo, apsikarstę margaspalviais kostiumais, iškaišytais ryškiomis plunksnomis, į sceną išniro iš publikos. Pirmosios dainos priminė lotynų amerikos kabare ir Jimi Tenoro džiazo pasimatymą, bet vėliau grupė nusimetė karnavalinius apdarus ir staigiai panėrė į gilų, jautrų indie skambesį. Po valandos juokų ir varietė bajerių tas panirimas buvo ypač jaučiamas ir vietoje - kaip būna, kai ilgas kvatojimas nurimsta ir tarsi atsivėria jautros kanalas... eee, pala apie ką aš čia:)
Trumpai tariant, koncertas buvo puikus. Indie, džiazo, postroko ir labiau eksperimentinės kompozicijos ir tempas mainėsi ir pynėsi, nuo ramių, ritmingų melodijų išaugdamos į gitarų audras. Vokalistės Georgia Hubley balsas priminė fantastišką Niko - iš Velvet Underground & Niko - balsą. Beje, Wikipedijoj netgi paskaičiau, kad Yo La Tengo vaidino grupę Velvet Underground filme I Shot Andy Warhol. Koncertą vainikavo pora dainų su tariamai didžiausiu grupės internet fanu, kuris esąs "witness relocation" programoje, ir todėl pasirodė su megzta kauke - ir dainavo per balsą modifikuojantį mikrofoną. Na o encore Yo La Tengo su Mark Arm iš Mudhoney atliko penkių dainų pagarbą garsiausiems žydų punk-rock dainų autoriams, tame tarpe The Clash "What's My Name" (paskaitykit YLT bloge prie ko čia žydai:) ir Van Halen "Ain't Talkin' 'Bout Love".
Komentarai
Rašyti komentarą
E-mail adresas niekad nebus parodytas.