mart.freeflux.net

Šiandien netikėtai iš kalbos su Jonu išėjo:

Tiesą pasakius, skaičiau senąją Lietuviškąją enciklopediją, ir ten juodu ant balto parašyta, kad visos šių kraštų alaus darymo patirtys yra knygoje "Zemianin albo gospodarz inflancki", išleistoje Slucke, bėda tik, kad 1673 metais...

Bėda ne bėda, nes lenkų tautinėje skaitmeninio paveldo svetainėje (tokią turime ir mes) radome šios knygos bene XIX a. perleidimą nuskanuotą (linkas čia)! Lenkų nesuprantu, tad jei kas išverstų šios knygos XVI skyrių "O warzeniu piwa", kuris prasideda nuo 51 skaitmeninio psl, tą stipriai pavaišinčiau ;)

Justas @ 26.03.2008 11:04 GMT
Manau Jonas puikiai galetu isversti is lenku :)

kon @ 26.03.2008 11:16 GMT
Cha, ziurek gal neveltui as tos lenku kalbos mokausi intensyviuose kursuose?:)

mart @ 26.03.2008 15:58 GMT
Jo jo, Jonas sake galiu tau čia pat bare išverst:)

O gal ir receptą pavyks atkurti? Va, Lietuvos apynių augintojų asociacijos prezidentas atrašė, kad Kauno botanikos sode veisiama gera lenkiškų apynių veislė 'Marynka'.

Kas žino, kokios talpos buvo lenkiškas barelis (bačka)? Kon, tokių dalykų tavo intensyviuose kursuose nemoko?;)

kon @ 27.03.2008 03:10 GMT
reiks siandien paklaust, gal zinos profesorius, kiek ten lenkai alaus i backas pildavo :)

JGO @ 30.03.2008 09:35 GMT
Pirma ne "lenkiškas barelis", o Vilniaus (wilenska).

statinė (lenk. beczka) – ikimetrinės matų sistemos skysčių ir biralų tūrio vienetas, vartotas daugelyje Europos šalių nuo viduramžių. LDK žinomas jau XV a. Lietuvoje XV–XVI a. statinė buvo ir dirbamos žemės matas – viena statine grūdų apsėtas žemės sklypas. Per valakų reformą statinė, kaip žemės ploto matas, prilyginta margui ir juo pakeista. Prekinėse, vad. silkinėse, statinėse nuo XVI a. būdavo eksportuojami Lietuvos linų sėmenys, kanapės, lajus. Statinių kaip saiko dydis buvo nevienodas. Didesni miestai (Kaunas, Kėdainiai, Ukmergė) ir mažesni miesteliai (Labanoras, Šėta, Luokė) turėjo savo statinę – savo dydžio saiką. Dominuojanti LDK prekyboje Vilniaus statinė XVI a. prilygo 72 gorčiams (407 litrai); buvo dalijama į pusstatines (38 gorčiai) ir ketvirčius (18 gorčių). 1766 m. vienodinant LDK matus, įvesta vieninga biralams ir skysčiams Lietuvos statinė (403 litrai).

JGO @ 30.03.2008 14:51 GMT
Antras dalykas, tai nereiktų klaidingai knygoje surašytų receptų vadinti "lenkiškais", kaip žinia Inflanty = Livonija (Estija + Latvija), o Inflanty Polskie - tai tai, ką dabar latviai vadina Latgala.

Juk net Vikipedijoje rašoma: "Altmarko paliaubų Lietuvai ir Lenkijai likusi Uždauguvio kunigaikštystės dalis (dab. Latgala) virto vad. Livonijos vaivadija (centras – Daugpilis; neoficialiai vadinta ir „Lenkijos Livonija“, lenk. Inflanty Polskie). XVI a. Latgaloje buvo pradėjusi plisti liuteronybė, tačiau dėl Abiejų Tautų Respublikos administracijos remiamos kontrreformacijos Latgalos gyventojai, skirtingai nei kiti latviai, išliko katalikai; po 1569 m. dalį krašto dvarų iš vokietkalbių vietos bajorų perėmė daugiausiai lenkiškai kalbantys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai; apie XVI a. pab. lenkų kalba tapo prestižine krašto kalba, lenkiškai ilgainiui prašneko ir dauguma vietos vokiečių dvarininkų."

Kitaip sakant Hermano knyga, tegu ir Prūsijoje gimusio vokiečio yra parašyta Rygoje (tas nurodyta jos įžangoje), tik išspausdinta Slucke, turbūt todėl, kad ten buvo Radvilų turtingas dvaras su spaustuve. Kitaip sakant tai tam tikras ekspansionistinis dokumentas į Livoniją persikeliant lenkų dvarininkams, kad suvokt "vietos papročius".

Ty čia pateikiami alaus receptai artimesni Latgalos, ar net nepabijokim Šiaurės LIetuvos tradicijoms, nei Didžiosios ar Mažosios Lenkijos...

Dar aiškiau bus kai išversim skyrių apie apynius - "ar miške rinkt, ar patiems augint?"