mart.freeflux.net

Pilno M. Kundroto straipsnio internete neradau, tad įpeistinu postą iš mailing listo.
Tolerancija - dorybė, yda ar mitas? (Marius Kundrotas)
Tolerancija (lotyniškai “tolerantia” – kantrybė) yra tarptautinis
terminas, reiškiantis pakantumą kitoniškai nuomonei, požiūriui, elgesiui.
Vienos nuomonės viešpatavimas viduramžių Europoje ir kai kuriose
moderniųjų laikų politinėse sistemose pavertė toleranciją laukiama
panacėja, o postmodernistinėje pasaulėžiūroje tolerancija virto
burtažodžiu.
Tačiau mėginant šį principą iš svajonės perkelti į tikrovę, išryškėja tam
tikras loginis nenuoseklumas. Ar įmanoma absoliuti tolerancija? Pasirodė,
kad ne.
Visų pirma, tolerancija, susidūrusi su netolerancija, pati virsta
netolerancija šiai netolerancijai. Tai nėra vien žodžių žaismas, o
konkreti ir aktuali praktinė problema.
Pažiūrų skirtingumas ir jo galimybė buvo pagrindas iškilti tolerancijos
principui, tačiau pastarasis nesuteikė problemai sprendimo, o greičiau
įnešė dar daugiau sumaišties. Dialektinę problemą pamėginta įsprausti į
pozityvizmo rėmus, ir pozityvizmas pasirodė esąs visiškai nepajėgus šios
problemos spręsti. Dvišalė schema – “tolerancija arba netolerancija” –
susidūrė su neiginio neiginiu. Praktika pasirodė sudėtingesnė už
primityvią ir utopinę teoriją. Praktikoje konfliktai kyla ne tarp
“tolerancijos” ir “netolerancijos”, o tarp daugybės skirtingų požiūrių.
Bet kuris asmuo, viešai deklaruojantis savo vertybines nuostatas, gali
sukelti pasipiktinimą priešingų nuostatų šalininkui. Ką daryti šiuo
atveju? Atsakymas tik atrodo paprastas: toleruoti. Tačiau bet kurios
vertybės šalininkas, pripažinęs priešingos (ne šiaip kitoniškos, o būtent
priešingos!) nuostatos lygiavertiškumą, automatiškai paneigia savąją
poziciją. Klasikinės šeimos šalininkui homoseksualizmas negali būti
tolygia vertybe, tautininkui negali būti priimtinas kosmopolitizmas,
krikščionis negali pripažinti Krišnos Dievu. Tai padarę, jie nebebūtų
savimi.
Žinoma, religija, politika ir moralė yra skirtingos sritys, tačiau visose
jose galima arba konkreti pozicija, arba jos nebuvimas. Būtent pastarasis
atvejis yra vienintelė galimybė visiškai tolerancijai. Kai neturi
pozicijos, tai nėra ir ką ginti. Nebėra pagrindo nesutarti dėl pozicijų
skirtumo. Tokiu būdu, tolerancijos principas praktiškai verčia būti
niekuo, nes būdamas kažkuo, gali įžeisti kitą, kuris tuo nėra. Iš esmės,
tolerancija – tai įteisintas nihilizmas.
Tolerancija neskatina nuomonių įvairovės (pliuralizmo), o kaip tik
apriboja tokias galimybes, pretenduodama būti vienintele teisinga pažiūra.
Tokiu būdu gimsta prieštaringas požiūris: Tiesa yra tokia, kad jos – nėra!
Tačiau jei nėra absoliučios Tiesos, tai ir jos neigimas negali būti
absoliučiąja Tiesa.
Dažnu atveju tolerancija reiškiasi konformizmo – prisitaikymo – pagrindu.
Kitais atvejais tai gali būti paprastas abejingumas: “esu tolerantiškas,
nes tai manęs neliečia”. Tačiau tai net nėra nuostata, o situacinė būklė:
kas bus, kai, vis dėlto, “palies”?
Dar kitais atvejais, tolerancija tampa ginklu kovoje dėl skirtingų
vertybių, nuostatų ir interesų. Ir anaiptol – ne silpnųjų ginklu.
Viduramžių pabaigoje gyvavo toks principas: kieno valdžia, to ir religija.
Šiandieną – kieno valdžia, to ir tolerancija. Tokia būsena – visiškai
natūrali, ir ne vien dėl to, kad šiandien tolerancija užima religijos
vietą. Kadangi tolerancija nepajėgi išspręsti pažiūrų ir interesų
skirtumo, įvesti bendro visuotinio sutarimo (kuris praktikoje nėra ir
negali būti įmanomas), tai belieka rinktis: kurią pusę toleruoti? Jeigu
krikščionis teigia, jog homoseksualizmas – nuodėmė, tuomet belieka vienas
iš dviejų: arba jį nutildyti, arba pripažinti, jeigu ne jo požiūrio
teisingumą, tai bent jo teisę taip manyti. Tačiau kaipgi pripažinsi tokią
teisę, jeigu šis požiūris žeidžia priešingų nuostatų (teisingiau –
polinkių) atstovus?
Liberalai tariasi atradę auksinį raktelį nuo šios problemos, iškeldami
privatumo principą: “Turi savas pažiūras? Turėk jas sau, ir nebūtina jas
viešai reikšti”.
Bet šis principas sukėlė dar didesnius prieštaravimus. Pirmiausia,
klausimas kyla ne dėl to, “ar būtina?”, o dėl to – “ar galima?”.
Principas, kuomet turėti nuomonę leidžiama, bet jos viešai reikšti –
nevalia, reiškia ne ką kita, kaip totalitarinę diktatūrą. Kita vertus, kas
darytina, kuomet konkrečios pasaulėžiūros sudėtine dalimi yra ne tik
tvirta pozicija priešingų nuostatų atžvilgiu, bet ir viešas tos pozicijos
deklaravimas? Ir apskritai, ar nuoseklu turėti požiūrį, laikyti jį
teisingu, ir viešai neskelbti? Kurgi tolerancijos nuoseklumas, jeigu
žmogus verčiamas slėpti ar gėdytis savo pažiūrų?
Kas kita, jei neturi to požiūrio ir nelaikai jo teisingu, tačiau tai – vėl
grąžina prie draudimo turėti poziciją. Leidimas ją turėti ir draudimas
viešai reikšti tėra išsisukinėjimas nuo tiesaus atsakymo. Šiuo atveju,
nuoseklesni tie, kurie atvirai teigia: mūsų požiūris yra teisingiausias,
ir kitiems pasaulyje neturi likti vietos! Būtent į tai šiandien
pretenduoja tolerancijos principas, nepakęsdamas greta savęs jokių
alternatyvių pasaulio gelbėjimo modelių.
Taigi, tolerancija konfliktų nesprendžia. Tai – tiesiog dar viena utopinė,
mesianistinė doktrina, virtusi įrankiu priešingos pozicijos gniaužimui.
Tai – praktinė pusė. O teoriniame lygmenyje, tolerancija atsiskleidžia
kaip visiškai amoralus principas, kadangi sulygina teisų su neteisiu,
dorybę – su niekšybe, normą – su iškrypimu. Motina Teresė pastatoma į
vieną gretą su Vievio pakelių maniaku Kaziu Jonaičiu. Tai įmanoma tiktai
neigiant objektyvių vertybių buvimą, ką tolerancija ir daro.
Tiesa, įmanoma ir kitokia tolerancija: tai tolerancija bendrų vertybių
pagrindu. Kai sutariama dėl pagrindinių vertybių, antraeiliai – sampratų
ir priemonių skirtumai – gali tapti nebe tokie svarbūs. Tačiau ši
tolerancija nėra absoliuti, o dalinė. Tai – nėra tolerancija kaip
principas, o greičiau natūralus konsensusas bendrų vertybių pagrindu.
Todėl šitokio santykio net neverta vadinti tolerancija, kadangi
tolerancijos principo nuoseklumas reikalauja statyti šį principą vertybe
savaime (o ne kažkurios kitos vertybės pagrindu).
Ko gero, verčiau būtų mažiau akcentuoti toleranciją, ir labiau ieškoti
objektyvumo. Pripažinus, jog objektyvi Tiesa yra, visiškai nebūtina ją
iškart sutapatinti su savo subjektyvia nuomone. Tačiau priešingas
kraštutinumas – objektyviosios Tiesos paneigimas – prie gero taipogi,
nepriveda. Kai Tiesos nėra, tuomet kiekvienas tampa sau tiesa. O kai
kiekvienas ima gyventi sau, tada kiekvienas tampa ir potencialia auka.

Marius KUNDROTAS