
Vaizdas šalia Papės ežero.Foto by liepaja iš Panoramio
Vakar visoje Lietuvoje lynojant, pajūris buvo svetingas - švietė saulė ir pūtė lengvas vėjelis. Puiki diena kelionei dviračiu, ypač kai norisi pravėdint galvą, prieš tai vakarą praskalautą statinės puikaus, apyniuoto naminio alaus. Jau senai norėjau aplankyt Papę ir buvo įdomu, ar ten galima nusigauti palei pat jūrą (kad pliažu galima, tai ir taip aišku, bet dviračiu nelabai patogu), ir mano bičiulis aludaris Tuomsuons kaip tik tą kelią žino.
Pradedam Užkanavėje (šalia Palangos aeruosto) ir patraukiam pro Šventąją (net neminėsiu, koks baisumas apima pamačius tuos naujus debiliškus devynaukščius gargarus, primenančius blizgantį š&*%ą vidury kelio). Pravažiavus kabantį tiltą, surandame takelį, vedantį pro Žemaičių Alką - ant kopos susmeigtus medinius krikštus. Pro Monciškes dar veda asfaltuotas keliukas, vėliau jis baigiasi ir pasislenkame arčiau jūros, ir tęsiam kelionę pro pakaitom smėlėtą, ar žolėm apaugusį taką. Taip pasiekiame Būtingę ir pravažiavę tuos baisius naftos terminalo cisternas, pasiekiame paskutinę lietuvišką sodybą. Naftos reikalas sudarkė vietinę nekilnojamo turto rinką, ir ačiū Dievui - tai yra bene ramiausias, makabriškais griozdais neužstatytas lietuviško pajūrio gabalėlis. Toji prižiūrėta, bet tuščia sodyba su danguje lėtai lietų į Lietuvą nešančiais debesimis buvo tas momentas, kuriuos norisi kolekcionuoti.
Už Būtingės pasiekiame LT-LV sienos bokštelį praktiškai pliaže, kur keliukas daro staigų posūkį ir neryškiomis provėžomis eina pro ganyklas ir pirmąją latvišką sodybą. Net sunku patikėti, kad toji siena gali žymėti tokį ryškų kultūrinį skirtumą. Ganyklose ganosi avys, prižiūrėtos, bet nesudirbtos sodybos su senoviniais kuršiškais namukais (ne vieno plastikinio lango!) ramiai ilsisi tarp medžių ir krūmokšnių. Automobilių beveik nėra, žmonių irgi nesutinkame, išskyrus laukuose dirbančią moteriškę prie įspūdingo plūdžių rojaus - turistinės sodybos.
Važiuojame pievomis, žole, mišku (kur visai prieš mus iššoka briedis ir ramiai nubidzena pirmyn), kartais išlendame arčiau jūros. Retkarčiais dviračius tenka pasivesti per smėlį. Artėjant prie Papės, išvažiuojame į žvyrkelį, ir pagaliau pervažiavę Papės kanalą, atsiduriame kaimelyje, kuris mus pasitinka oria ramybe. Sezonas čia prasideda tik po Joninių. Vieninteliame kaimelio restorane, kurio savininkas - žydukas iš Klaipėdos pietaujame, ragaujame latvišką alų, klausomės savininko pasakojimų apie tai, kad iš 28 sodybų Papėje 24-ių savininkai - lietuviai. "Duok lietuviui pajūrio ir jis jš iškart apstatys" - paklaustas apie kulktūrinius skirtumus, porina šinkorka. Greta prabėga stirnos. Akį ir širdį džiugina laisvos erdvės ir ramus pajūrio kvėpavimas.
Grįžome tuo pačiu keliu. Kartosiantiems maršrutą rekomenduočiau važiuoti kalnų dviračiu. Turistinėje bazėje "Papes Čakštis" (kuriame yra užkandinė, baras ir nakvynė) galima susitarti ir atsiskaityti litais. Iš Papės dar galima aplankyti už kelių km esantį Rucavos miestelį, kur būdami, būtinai užsipirkite gero latviško "Tervetes" alaus.