Stoviu vidury kelio
Stoviu vidury kelio, kurio gabalas išplėštas iš tamsos silpno šviestuvo, paskutinio šiame keliuke. Toliau - miškas ir sniegas. Priešingoje pusėje matau aeruosto šviesas, tačiau nė viena iš jų nejuda. Net šešėlis nepraslenka - ten nebėra nė gyvos dvasios. Retai užpučia ir vėjas, bet aukščiau jis ritmingai judina stulpų trosus, kurie tyloje skimbsi kaip elfų kanklėmis atliekama eksperimentinė minimalistinė lopšinė.
Bet man nesinori miego. Šaltis jau skvarbiasi į kojas . Atsisėdu į purų sniegą ant kelio, atsidarau krepšį ir atsukęs butelį, gurkšteliu gerą gurkšnį. Nusimaunu batus ir užsided storas kojines "Russkaya Zima". Pasijuntu atsigavęs. Kaip atsidūriau vienas tuščioje naktyje, vidury neaprėpiamo suomiško niekur? Kalėdos, šeštadienis, vidurnaktis, paskutinis reisas ir nutolęs mažytis aeruostas yra recepto dalis.
Dar prieš valandą išvažinėjo paskutiniai aeruosto darbuotojai savo mažytėmis mašinomis, bet nė vienas jų net nežvilgtelėjo mano iškeltos rankos pusėn. Jiems aš buvau tik dar vienas pakelės stulpas - atsirėmęs į kuprinę.
Šioje stingdančio šalčio ir netikrumo būsenoje irgi tvyro ta maloni neaprėpiamos būties lengvybė ir net didžiausioje nebūtyje tūnanti netikėtumo galimybė. Mano kraujas ramiai tvinksi ir nešioja kraujagyslėmis prisiminimus, kartais užtrukdamas minties užutekiuose. "Čia ir dabar" sulėtėja ir sustoja vietoje. Žiūriu į sustingusias ore snaiges, išsirenku vieną. Pūstelėjęs ištirpdau.
Iš nakties išnyra pirmas automobilis per amžinybę. Jis sustoja į mano mostelėjimą ir pro atvirą šoninį langą į mano veidą plūsteli šiltas oras. Aš tariu miestelio pavadinimą ir matau vairuotojo purtomą galvą. "Nokia" taria jis, tačiau laužyta kalba jam neleidžia detalizuoti maršruto. Suvokiu, kad kryptis ne ta, dėkoju "kiitos". Moju jo nuvažiuojančiai šypsenai. Šiluma išsisklaido.
I went to the moon yesterday.
I see. How was it?
Peaceful.
Meet anyone?
Not really; it was a Sunday.
The Man With no Past, Aki Kaurismaki