Antra panoramkių porcija:
PENINSULA VALDES
BOSQUE PETRIFICADO DE SARMIENTO, PERITO MORENO
PATAGONIA, PARQUE NACIONAL LOS GLACIARES
Kelias iš Sarmiento
Sarmientas, Comodoro Rivodavia, Rio Gallegos. Galop ilgos valandos autobuse baigiasi El Calafate. Buves tarpinis arklių ir komivojažierių (geras žodis ar ne?:), gabenusių prekes, ilsinimo punktas, dabar tai vienas labiausiai lankomų taškų visoj Argentinoj. Netoli nuo čia guli didžiausias ledo masyvas (Altiplano Argentina) po abiejų ašigalių. Ledynai brenda į ežerus, tirpdami ir triukšmingais gabalais virsdami į vandenį. To stebėti suplaukia argentiniečiai, čiliečiai ir brazilai kartu su kitų žemynų užsieniečiais. Eilės autobusų atveža ir papila juos prie lengviausiai prieinamo Perito Moreno ledyno, o vakare jie užplūsta El Calafate gatves, ir miestelis tampa busy kaip Buenos Aires downtown'as. Kalnų namukus į pakraščius vis labiau išstumia didesni viešbučiai, per visą centrą išsiplėtę agentūrų ofisai, brangūs restoranai ir daugybė parduotuvių. Bet man ryškiausias ženklas, kai kuršių nerijos tampa palangom, yra naujai statomas kazino mikrocentre.
Išsiruošiam į ledyną ir mes. Užsisakom hostelio organiziojamą "altenatyvią" kelionę. Greit paaiškės, kad visas jos alternatyvumas pasižymi tik tuom, kad toks pat pilnas autobusas kaip ir kitų turų organizatorių, veža mus ten pat, tik priešinga rato kryptimi. Važiuojam palei nepamatuojamus akimi kalnų masyvus, kuriuos saugo sklandantys ereliai ir kondorai. Šalia guli nepermatomo vandens Lago Argentina ežeras, didžiausias visoj Argentinoj. Visas jo vanduo - ištirpusių ledynų, balkšvai melstelėjusios spalvos, atodo šaltas, sustingęs ir negyvas. Spalvą jis įgauna dėl ledyno slinkimo metu vykstančios žemės erozijos. Vanduo prisisotina netirpstančių smulkių mineralų dulkių, kurie padaro jį panašų į pieną. Visą ežerą supantis keliolikos metrų ruožas - tarsi nudegęs, be žolelės ar kito gyvybės ženklo. Tik iki 2-6 laipsnių pakylanti temperatūra saulės spindulių nepraleidžiančiame vandenyje "užmuša" bet kokią augmenija, o dėl ledynų veiklos vykstantys atoslūgiai ir potvyniai ir nudegina kranto ruožą.
Lago Argentino istirpes ledynu vanduo
Įdealaus plokštumo geltonas, rudas, tik vietom žalsvesnes lygumas, tokias lygias ir be mažiausio medelio, įrėmina masyvios kalnų piramidės, kai kur apačioje paremtos dar viena eile mažesnių piramidžių. Kai kurie kalnai taip lygiai nupjauti, kad primena žmogaus rankų darbą. Prieš 10 tūkst. metų visas šias vietas dengė apie kilometro aukščio ledynai. Slinkdami jie nušlifavo lygumų paviršius, sugrūdo kalnus, iškasė ežerus ir prigramdė riedulių. Norėtusi visur sustoti ir pakvėpuoti tom erdvėm, bet alternatyvus autobusas važiuoja beveik nesustodamas.
Ledynas. Kad ir kaip viskas kultūringai paruošta ir įpakuota, Perito Moreno reginys įspūdingas. Ir triukšmingas. Peiplaukiam pie jo laivuku. Prieš akis tvyro 10 km ilgio balta ledo jūra (dar daugiau jo nesimato, ledynas užsisuka už kalnų), vietomis spindinti ledine mėlyna spalva. Virs vandens iškilęs 70 m, po vandeniu jis guli paniręs dar iki 170 m. Jo paviršius nelygus, visas tarsi sudarytas iš smailų sniego-ledo bokštų. Anksti ryte ir vėlai vakare juose žaidžia dienos spalvos. Ledo bokštai atskyla prisikėlimo bažnyčiomis ir virsta į vandenį, nugriaudėdami perkūnu ir nuplaukdami aisbergais.
Perito Moreno ledynas
Kitą dieną išsinuomojam mašiną ir važiuojam kitu maršrutu, prie kito Lago Argentino liežuvio, ir prie kito mėlynai balkšvo ledo ežero Lago Rocha Roca. Pagaliau galime sustoti kada norim, tad stabdom kas 20 minučių, stovim vieni šalia kelio. Aplink - nė vieno žmogaus ar mašinos, tik švilpauja vėjas. Aukštai viršuj skraido išskėsti 3 metrų sparnai, kai kur tolumoj matosi besiganančių arklių ar karvių taškai. Pro šalį prakiūtina zorro - maža lapė, į mus beveik nereaguoja. Paukščiai nečiulba, turbūt giesmininkams nėra čia kur dėtis ir apie ką dainuoti tokioj retoj augmenijoj. Toliau vėl kitos spalvos, deriniai ir piešiniai peizažuose. Vienas slėnis visas nubertas galingų akmenų, šalia jų prisišlieję keli namukai atrodo kuklūs ir mažyčiai, vienas didžiausių akmenų guli lygiai skilęs, kaip žaibo trenktas. Prie ežero aptinkam mirusių medžių mišką, balti vaiduokliški išdžiūvę kelmai, kai kur net visi kamienai su šakomis. Dar toliau - vieniša preciziškai išpuoselėtą estancia (buvę avių ūkiai - dabar dažniausiai avių ten nebėra, tai tokia kaip ir sodyba kalnuose), atsigrežusią į turbūt gražiausią kalnų panoramą šiose vietose. Šalia estancijos gaucho, su juokingomis suplotomis kepurėmis, ant arklių gena gyvulius, jiems padeda šuo, mosteli mums ranka. Daugiau jokio garso.
Fotopatetika. 
