Pics from the lost camera II
Antra panoramkių porcija:
PENINSULA VALDES
BOSQUE PETRIFICADO DE SARMIENTO, PERITO MORENO
PATAGONIA, PARQUE NACIONAL LOS GLACIARES
PENINSULA VALDES
BOSQUE PETRIFICADO DE SARMIENTO, PERITO MORENO
PATAGONIA, PARQUE NACIONAL LOS GLACIARES
Panoramos I
Kažkaip pagaliau sukroviau pirmas dvi panoramkių juostas iš kelionės:
BARILOCHE
VALLE ENCANTADA, EL BOLSON
Bus daugiau.
--
Uploaded first two rolls of panoramic pictures from the trip, Bariloche, Valle Encantada, El Bolson. T.b.c.
BARILOCHE
VALLE ENCANTADA, EL BOLSON
Bus daugiau.
--
Uploaded first two rolls of panoramic pictures from the trip, Bariloche, Valle Encantada, El Bolson. T.b.c.
Asado
Kaip kepamas argentinietiškas asado?
Iš argentinietiškos jautienos.
Kadangi jos sunku čia gauti, tiks lietuviška mėsa, geriausia, kokią galit gaut (tinka pvz. "ypatingai minkšta veršiena", tiks ir kiaulė - nors aš jos ir nemėgstu). Dar reiks: druskos, alaus ir vyno (pvz. Malbec).
Darymas:
Įlenki alaus. Kai žarijos paruoštos, mėsą gerai įtrini druska ir padedi ant grotelių. Pradžia turi būti karšta, kad mėsa apskrustų ir syvai neišbėgtų, vėliau karštis turi būt nedidelis.
Karštis matuojamas ranka - jei ranką gali išlaikyt virš grotelių tik kelias sekundes - turėtų būt gerai (argentiniečiai naudoja sudėtingesnę sistemą, bet nepamenu jos visos:) Karštis turi būt pastovus, todėl palaikymui reikia turėt kažkur atskirai vis besikūrenančių žarijų (pvz. kibire). Svarbu stebėti, kad riebalai nevarvėtų ant žarijų, nes degančių riebalų dūmai sugadins visą reikalą. Todėl geriausia, kai po pačia mėsa žarijos patraukiamos į šoną.
Geriau perdaug nevartyti. Po 2.5-3 val. gatava. Į kepimo pabaigą ant žarijų galima pažerti kadagio spyglių.
Įkali dar alaus ir jei dar paeini, patieki pats. Viejo, ¡buen provecho!
Jei nebepaeini arba esi vegetaras, nukreipi dėmesį demonstruodamas mad samurai skillz.
--
A set of instructions to make an argentinian asado (bbq). Take a piece of the best meat you can get, salt it and put on coals. Make sure the coals are not too hot and you can keep the hand just above the meat for several seconds. Cook for 2.5 - 3 hrs. Make sure the heat is steady (put aside and have some burning coals handy for that matter), don't let the meat fat drip on hot coals and turn the meat as few times as possible. ¡Buen provecho!
Iš argentinietiškos jautienos.
Kadangi jos sunku čia gauti, tiks lietuviška mėsa, geriausia, kokią galit gaut (tinka pvz. "ypatingai minkšta veršiena", tiks ir kiaulė - nors aš jos ir nemėgstu). Dar reiks: druskos, alaus ir vyno (pvz. Malbec).
Darymas:
Įlenki alaus. Kai žarijos paruoštos, mėsą gerai įtrini druska ir padedi ant grotelių. Pradžia turi būti karšta, kad mėsa apskrustų ir syvai neišbėgtų, vėliau karštis turi būt nedidelis.
Karštis matuojamas ranka - jei ranką gali išlaikyt virš grotelių tik kelias sekundes - turėtų būt gerai (argentiniečiai naudoja sudėtingesnę sistemą, bet nepamenu jos visos:) Karštis turi būt pastovus, todėl palaikymui reikia turėt kažkur atskirai vis besikūrenančių žarijų (pvz. kibire). Svarbu stebėti, kad riebalai nevarvėtų ant žarijų, nes degančių riebalų dūmai sugadins visą reikalą. Todėl geriausia, kai po pačia mėsa žarijos patraukiamos į šoną.
Geriau perdaug nevartyti. Po 2.5-3 val. gatava. Į kepimo pabaigą ant žarijų galima pažerti kadagio spyglių.
Įkali dar alaus ir jei dar paeini, patieki pats. Viejo, ¡buen provecho!
Jei nebepaeini arba esi vegetaras, nukreipi dėmesį demonstruodamas mad samurai skillz.
--
A set of instructions to make an argentinian asado (bbq). Take a piece of the best meat you can get, salt it and put on coals. Make sure the coals are not too hot and you can keep the hand just above the meat for several seconds. Cook for 2.5 - 3 hrs. Make sure the heat is steady (put aside and have some burning coals handy for that matter), don't let the meat fat drip on hot coals and turn the meat as few times as possible. ¡Buen provecho!
Disposable image dump
Išryškinau pirmas kelias juostas iš P. Amerikos. Kelionės pabaigoj, kai pamečiau ir sulaužiau visus turėtus fotoaparatus, nusipirkau kelias vienkartines kameras. Va kas gavosi...
Argentina juodai-baltai (Buenos Aires, La Boca, Lujan)
Čilė ir Argentina spalvotai (Buenos Aires, Čilės/Argentinos siena, Santiagas, Mendoza ir aplink, Le Tigre, San Telmo, La Boca)
Argentina juodai-baltai (Buenos Aires, La Boca, Lujan)
Čilė ir Argentina spalvotai (Buenos Aires, Čilės/Argentinos siena, Santiagas, Mendoza ir aplink, Le Tigre, San Telmo, La Boca)
Tierra del Fuego
Parque National de Tierra del Fuego
Kai kažkur prieš penkis šimtus metų Magelanas pirmąkart pasiekė didelę raižytą salą Amerikos gale, jis pastebėjo juodus dūmųs, rūkstančius iš vietinių indėnų laužų, skirtus įspėti vieni kitiems apie įsibrovėlius. Taip sala gavo Tierra del Fuego (Ugnies žemė) vardą. Po trijų šimtų metų, jūros ligos išsekinto Beagle kapitonas FitzRoy išmetė inkarą Gerosios Vilties įlankoje. Čia jis (o taip pat ir kitas vėliau pagarsėjęs laivo keleivis - Darvinas) sutiko salos "laukinius" - vietinius Jemeni indėnus, kurie netrukus buvo praktiškai išnaikinti atvykėlių atvežtų ligų ir "civilizavimo" praktikų. Šiandien čia nebėr nė vieno grynakraujo indėno, o ugnys kyla tik naftos gręžinių laukuose.
Darvinas, įkvėptas atradimų, suformulavo evoliucijos teoriją, o FitzRoy, sako, buvo taip pasibaisėjęs tos teorijos šventagyste ir susikrimtęs dėl savo įnašo į ją, kad krito į gilią depresiją ir nusižudė.
Gulinti tik per 100 km nuo klastingo ir gausiausiai laivų duženomis nužerto Rago Iškyšulio, Ugnies žemė neatrodo pavojinga. Kordilerai snieguotom viršūnėm ramiai sau pučia į "netikrų" bukmedžių miškų ir pievų barzdas, Ushuaios įlankoje laivai ramiai plūduriuoja saulės atokaitoj, ir aš taip vadinamą rudenį vaikštau po jachtklubą atlapojęs švarką. Tikiuosi, gal kas pasiūlys prisijungti į kokią ekspediciją i Antarktiką. Deja, sezono pabaiga, ir niekam manes nereikia.
Tuo tarpu Martin ir Paula ruošiasi į sudėtingą plaukimą italų jachta "Adriatica" aplink Rago iškyšulį. Martin specialiai pakviestas į kelionę dėl savo įgūdžių ir žinių. Tai projektas su Italijos TV, kuri suka filmą apie FitzRoy ir Darvino kelionę (seriją kaip tik dabar turėtų rodyt per Sailing Channel, kažkaip taip ir vadinasi - "Along the Darwin's way").
Parque National de Tierra del Fuego
Parque National de Tierra del Fuego
Kažkaip susidraugaujam, einam kartu pirkti įrangos, keliaujam po barus, kalnus aplink Ushuaia ir Tierra del Fuego Parque Nacional. Mano amžiaus bendravardis jau spėjo išbandyti savo gyvulininkystės, IT, buriavimo rūbų verslus, pavadovauti 850 laivų remontininkams didžiausioje Argentinos laivų remonto įmonėje, o dabar su tėvu kartu stato laivus nuosavoje laivų statykloje Buenos Airėse. Paula gimė Švedijos archipelaguose, tad kartu su tėvu išburiavo ne vieną kanalą. Kalbų ir istorijų nepritūkstame kelias dienas, gurkšnodami alų ir vyną, užkąsdami steiku ir Patagonijos krabais skaitlingose Ushuaia užeigėlėse.
Martin bando mane įtraukti į plaukimą "Adriatica". Mintis, kad tai gali pavykti, užkaitina kraują, kelias dienas deramės su kapitono padėjėju ir tt. Kipras vėliau papasakoja, kad mažiau nei dešimt lietuvių pasaulyje teko toks šansas. Deja, kontraktas su italais neleidžia imti pakeleivių. Sutariam, kad netrukus paburiuosim Buenos Airėse, jausmingai atsisveikinam, ir išlydžiu naujuosius draugus.
Kažkaip ne kartą susivokiu, kad esu užburtam Argentinos "turistiniam rate." Turizmas daugelyje Pietų Amerikos šalių - vienas iš pirmaujančių ir strateginių verslų, tai matyt ir iš puikios organizacijos ir informacijos sklaidos. Aišku, kad kaip ir kiekvienoj šaly, čia yra tarsi toks rinkinys vietų, kurių nė vienam nelemta aplenkti. Nėr nė kalbos, kad ir aš buvau daugelyje jų. Dėl to nekenčiu europiečių ir amerikiečių turistų. Apmaudu pasijusti vienu iš jų:)
Bet visgi kartais visai geros chebrytės pasitaiko. Va Jeff maladiec bičas, koordinuoja Londono keliautojų klubą Backabush, per kurį kažkada pernai bandžiau suderint kelionę į Welsą. Per metus dirba 7 mėnesius, paskui 5 mėnesius keliauja. Aišku, istorijoms ir legendoms vėl nėr pabaigos. Kiečiausia istorija, kaip jį Malaizijoj bando apvogti korumpuotas miestelio governorius. Jeff, už tokią veiklą jį sumušęs iš čiabuvių dovanų gauta lazda, tampa kaimelio garbinamu didvyriu (mat governorius skriaudė kaimo gyventojus) ir legenda. Po kelių mėnesių šią legendą jau jam pačiam pasakoja kiti sutikti keliautojai.
Su Jeff ir Etiennette važiuojam į Estancia Harberton, "the uttermost part of the earth" - pirmųjų salos misionierių, tyrinėjusių indėnų papročius, kalbą ir kultūrą, vietą. Viskas čionai buvo atplukdyta iš Anglijos, nuo namo (!) iki buliaus, keturių avinų ir poros kiaulių. Iki estancijos per atšiauraus grožio kalnų peizažus, išvirtusiais medžiais apibirusius durpėtus slėnius važiuojam bent porą valandų. Pakeliui nėra nė vieno kito statinio, išskyrus nesibaigiančias bebrų užtvankas. Čilietė busiko vairuotoja vis ištiesia pirštą ir kartoja, "house de beaver!". 20 bebrų prieš keliasdešimt metų Argentinai padovanojo Kanados valdžia kailių verslui vystyti. Norėjo kaip geriau, gavosi kaip visada. Pasijutę kaip rojuj bebrai tuoj prisidaugino iki 60'000 ir jau baigia suvalgyt visą salą.8-ta diena Ushuaia. Jau 6 savaitės Argentinoj. Laikas sukti atgal į šiaurę. Mano kuprinėj - žievinės Jemeni apeigų kaukės, rankoj - autobuso bilietas į Čilę.
Ushuaia kaukių meistrės darbai (čia jau autorės kūrybą, Jemeni dare daug minimališkesnes ir paveikesnes kaukes, pati dešiniausia yra gan tiksli vienos iš tokių kopija)
Praktikalizmai:
Ushuaia kaukių meistrės darbai (čia jau autorės kūrybą, Jemeni dare daug minimališkesnes ir paveikesnes kaukes, pati dešiniausia yra gan tiksli vienos iš tokių kopija)
Praktikalizmai:
- Kiečiausia Ushuaia chebra ant vandens ir už vandens: agencia Tres Marias (mūsų jachtos "IF" kapitonas dirbo su Žaku Kusto, ruošiasi išleisti povandeninės fotografijos knygą)
- Turbūt natūraliausi ir nuoširdžiausi meno dirbiniai Patagonijoj - Renata Rafalak dirbtuvėje (Piedrabuena 51)
- Plačiausia valgomojo panorama į miestą ir įlanką - Hostal Torres del Sur
- Steikai - Hostal del Bosque
- Pirmas lietuvio atrastas laukinis minitrekas Ugnies žemėj: už estancia Harberton reikia važiuoti toliau į rytus gal valandą, kol po dešine apačioj pasimatys mažas švyturys ant nedidelio iškyšulio. Netrukus pavažiavus už jo, yra upelis, palei kurį galima nusileisti iki to švyturio. Pakrantėj galima pasirinkti bangų išmestų valgomų jūros žolių salotoms bei tuščių plastmasės butelių ar sportbačių.
Etiennette fotkes
Ushuaia
Ushuaia uostas
Po tos savaitės Parque Nacional de los Glaciares kažkaip pasiilgau miesto. Civilizacijos pasiilgau antiek, kad nusprendžiau 1000 km, skiriančius El Calafate ir Ushuaia, įveikti lėktuvu.
Kaip ir visi lėktuvai Argentinoje, maniškis vėluoja 3 valandas - bet mane tvarkingai iš anksto įspėja telefonu. Laukiamajame per stiklinę sieną stebiu saulėlydį virš pakilimo tako, pasiklojusio per visą ilgį po kalnais. Ant tako kas pusvalandį nusileidžia nedidelis lėktuvėlis. El Calafate aeruostas nedidelis, modernus ir jaukus, aptinku nemokamą wireless, o gerai paieškojęs, už telefono būdelės - ir rozetę. Užskaitau aeruostą į savo geriausių penketuką.
Geriu kavą ir skaitau laikraštyje apie dar vieną apsivertusį Via Bariloche dviaukštį autobusą. Trafikas šalyje didelis, atstumai irgi, vairuotojai nuvaromi kaip arkliai. Pasidžiaugiu būsima kelione oru. Netrukus kartu su kitais dešimčia keleivių sėdų į nediduką LADE kompanijos lektuvą. Visą skrydį negaliu atsižavėti gražiausios kada nors matytos stiuardesės kuklia šypsena, akių spindesiu, kojomis ir demesiu. Kai jau beveik prisipažįstu meilėje, kažkaip išsijungia šviesos, visi tvarkingai prisirakina prie kėdžių, ir mano nuostabi stiuardesė pasislepia už užuolaidų. Dėmesį sutelkiu į langą po pažasčia ir bandau įžiūrėti išgirtąją įlankos panoramą. Deja, ją jau gaubia stilinga tamsos paslaptis.
Moteris taksistė veža mane per skaidrią Ushuaios naktį. Mašina rieda šlapiomis gatvelėmis, kuriose atsispindi žibintų ir langų šviesos. Tyliai gaudžia radijas ir aš vėl kinematografiniam momente, šįkart Kaurismakio. Užvažiuojame šiek tiek į kalną, hostelyje mane pasitinka draugiška jauna šeimininkė, aprodo kiekvieną smulkmeną, ir galų gale palieka mane valgomajame. Langas per visą sienos plotį atveria įspūdingą naktinę miestelio panoramą, išsilenkusią palei įlanką, kurioje blyškuoja laivų korpusai ir burių stiebai. Prisimenu Klaipėdą. Jaučiuosi ypač jaukiai, tarsi syvyniotas į patalus. Visada pasiruošes tokiam pasaulio galui.
Patagonija, Magelano archipelagas ir sąsiauris, Rago iškyšulys, Gerosios Vilties iškyšulys, FitzRoy ir Darwinas, Beagle kanalas, Ugnies žemė, indėnai, Antarktida ir jos pionieriai. Vaikystėje, kai skaičiau knygas su šiais burtažodžiais, neįtikėtinos istorijos ir vardai skambėjo taip pat magiškai, kaip ir kitų planetų istorijos ir vardai. Nuo sovietmečio viešosios bibliotekos tiek šie žemynai, tiek kitos planetos buvo vienodai nutolę, nepasiekiami ir nerealūs.
Vel Ushuaia uostas
Bet štai paprastas žemiškas sekmadienio rytas, ką tik nuliję, šildo saulė, o aš čia. Slampinėju tyliomis gatvelėmis, tarp vienaaukščių namukų, dauguma mediniai, seni ir nauji, kai kurie tokie lengvi skandinaviško ir a la kuršių stiliaus deriniai, kai kurie rifliuotos skardos ir medžio bakūžės. Karts nuo karto prie manes prisijungia vis kita šunų gauja (šunų čia, kaip ir visuose pietų Patagonijos miesteliuose, daygybė). Kopiu į kalną, apaugusį lenga medžiais. Pasiekių keltuvą, kalnų bare suvalgau guliašą su kniedlikais. Nusileidžiuosi į uostą, vaikštau pakrante, apžiūrinėju laivus. Ragauju Beagle alų - geras švelnus britiško tipo pale ale, bet čia geriamas šaltas. Enjoy, it´s the end of the world - sako servetėlė po bokalu. "End of the world" brendas cia eksploatuojamas maksimaliai.
Po pietų turiu užsisakęs kelionę Beagle kanalu, todėl raukausi, stebėdamas besiniaukiantį dangų. Tuo metu, kai su kapitonu ir dar keliais kompanjonais sėdame į jachtą, jau kaip reikiant įsilyja ir plaka vėjas. Keliam bures. Kuo gilyn į kanalą, tuo labiau lietus ir vėjas rimsta, kol galų gale viską nušviečia saulė. Plaukiam į plačią vaivorykštę, nusidriekusią per visą įlankos plotį. Praplaukiam salą su "paskutiniu" švyturių, kuris įkvėpė Žiulį Verną knygai "Švyturys pasaulio gale". Kita sala visa nutūpta pingvinų ir jūros liūtų, patinai kelia galva ir baubia, o patelių haremas tingiai guli ir šildosi saulėje.
Ushuaia ir galingos Kordilerų kalnų grandinės uodega tolumoje leidžiasi į vandenį, viskas tolsta ir nyksta tirštose pilko lietaus ūkanose. Skrodžiame bangas, pro šalį slenkant vis retesnėms kalvotų salų nugaroms. Nežinau kaip čia pasakyti... kažkaip tikrai toks jausmas, kad visas pasaulis liko už nugaros.
Pakeliui susipažįstam su kompanjonais, keliais juokingais prancūzais, pora čekų. Greit randam bendrą kalbą su buriuotojais prancūze/švede Paula ir argentiniečiu Martin. Pasakoju jiems apie ukrainiečių draugų savadarbę senovinio burlaivo kopiją ir jų klajones tuo laivu po Europos vandenis. Martin pasakoja stebuklingą istoriją apie jo pažįstamą išprotėjusį rusą, kuris pasidarė burlaivį, tik truputi ilgesni uz save pati. Rusas juo bande plaukti aplink pasauli. I Argentiną atplaukė, kirtęs Atlantą. Dabar jis turbūt kažkur šalia Antarktidos. Jo nosis visada raudona. Matyt visą laiką gerai įkalęs, kad neišprotėt tokiose kelionėse. Tokį trumpą laivą pasidirbino, nes Rusijoj gyveno mažame bute, kurio balkonas buvo tik keliu metro ilgio. Tik tokio ilgio tetilpo.
Beagle kanalu
Tuo tarpu priešaky išnyra Isla H (sala "H") uolos. Sala gavo tokį vardą dėl savo H raidės formos. Gidas, jaunas bičas su Verbaičio barzda, stovi laivo priekyje ir laukdamas švartavimosi, groja vėjo gitara. Ant uolų pritvirtintos kelios virvės, kurių pagalba prisišvartuojam. Lipam lauk ant plikų uolų ir kopiam aukštyn. Jachta lieka apačioje ir po kelių minučių ėjimo dingsta po uolomis.
Ši nedidelė sala - pats piečiausias Argentinos žemyno taškas. Piečiau link Antarktidos yra tik pavojingas Cabo Hornos (Rago iškyšulys), priklausantis Čilei.
Anksčiau Isla H (ir kitose aplinkinėse salose) apsistodavo Jameni genties indėnų, gyvenusių jūros klajoklių gyvenimą. Jie buvo ištobulinę savitą laivininkystę ir gyvenimo būdą. Specialias kanojas konstruodavo iš žievės, meistriškai ją vientisą nulupę nuo viso medžio. Vandenynas ir kanoja buvo jų civilizacijos pamatas. Po atšiaurius Magelano salynus, blaškomi vėjo ir lietaus, jie vikriai naršė savo valtimis, tupėdami jose visiškai nuogi, savo tvirtą odą išsitepę ruonio taukais. Normali Jemeni indėno kūno temperatūra siekė 38 laipsniai. Kol moteris irdavosi valties gale, vyrai specialios konstrukcijos ietimis-harpūnais gaudydavo žuvis. Kitas maistas buvo moliuskai, ruoniai, pingvinų mėsa bei kiaušiniai. Tūkstantmečius sėkmingai ir darniai su atšiauria gamta sugyvenusi gentis, kaip ir dar kelios vietinės gentys, Jemeni indėnai išmirė praėjusio šimtmečio vidury, praėjus keliems dešimtmečiams nuo jų pirmo susidūrimo su "modernia" barbarų civilizacija (Europa).
Anksčiau Isla H (ir kitose aplinkinėse salose) apsistodavo Jameni genties indėnų, gyvenusių jūros klajoklių gyvenimą. Jie buvo ištobulinę savitą laivininkystę ir gyvenimo būdą. Specialias kanojas konstruodavo iš žievės, meistriškai ją vientisą nulupę nuo viso medžio. Vandenynas ir kanoja buvo jų civilizacijos pamatas. Po atšiaurius Magelano salynus, blaškomi vėjo ir lietaus, jie vikriai naršė savo valtimis, tupėdami jose visiškai nuogi, savo tvirtą odą išsitepę ruonio taukais. Normali Jemeni indėno kūno temperatūra siekė 38 laipsniai. Kol moteris irdavosi valties gale, vyrai specialios konstrukcijos ietimis-harpūnais gaudydavo žuvis. Kitas maistas buvo moliuskai, ruoniai, pingvinų mėsa bei kiaušiniai. Tūkstantmečius sėkmingai ir darniai su atšiauria gamta sugyvenusi gentis, kaip ir dar kelios vietinės gentys, Jemeni indėnai išmirė praėjusio šimtmečio vidury, praėjus keliems dešimtmečiams nuo jų pirmo susidūrimo su "modernia" barbarų civilizacija (Europa).
Patagonijos morka (beveik)
Dabar ši sala - draustinis, po ją galima vaikščioti tik nepastebimu taku, kurį žino Verbaičio barzda. Kai kur salą dengia tokie kaip ir žaliai samanoti akmenys. Vėliau paaiškėja, tai - giminingas morkoms augalas. Už vienos uolos užeinam buvusią Jemeni buveinę, kurią išduoda lanku sugulusi moliuskų kiautų krūva. Iš šakų supinta buveinė būdavo vis pasukama, kad išėjimas nebūtų atsuktas prieš vis besikeičiančios krypties vėją. Kitoj salos pusėj stebim nedidelę kormoranų koloniją. Tėvai moko jauniklius medžioti ir plaukti prieš užeinant šaltam rudeniui. Vidury salos, ant aukščiausios uolos, stovi nedidelis metalinis švyturys.
Duoda pabaigos signalą.
Kelios fotkės is prancūzės draugės muilinės (savo pamečiau, o Naro sulaužiau:)
Kelios fotkės is prancūzės draugės muilinės (savo pamečiau, o Naro sulaužiau:)
El Chalten
Ruta 40 - tai ir daugiau, ir mažiau nei tik kelias. Panašiai kaip Road 66 štatuose, ji legendose, dainose, knygose, aistrose ir ginčuose. Tūkstančiai kilometrų neasfaltuoto kelio vingiuoja iš Salta pačioj šiaurėj, į Rio Gallegos pačiuose pietuose, per dykumas, kaktusų giraites, upių slėnius. Rečiau važinėjamos atkarpos tiesiog užžėlusios.
Šiaip jau įveikti RN-40 rekomenduojama džipu. Aš (vienas, Naras grįžo į Lietuvą) renkuosi autobusą. El Chalten pasieksiu per kokias 5 valandas (Argentinoje viskas trunka 5 valandas). Pro jau gerai pažįstamas lygumas autobusas siūbuoja lėtai, kad neiškristu iš šito žvyro griovio ties kokiu posūkiu ar upės skardžiu. Į pabaigą išriedam į jau modernizuotą, asfaltuotą, kelio dalį. Tolumoje guli mėlyni kalnų sluoksniai, nuo žemės atsiskyrę galingo Lago Viedma ežero linija. Galop kažkaip netikėtai iš už užtrauktų užuolaidų (kepina saulė) iššoka smailių kalnų karūna, kai kur padengta sniego, aukštėjanti iš kraštų link vidurio. Tik keli viduriniai, aukščiausi kalnai, iki pusės sulindę į pilką debesį.
El Chalten
Atvykom. Šitos stačių kalnų grandinės, kurių tarpekliuose šliaužioja ledynai ir kaupia vandenį ežerai, anksčiau buvo best kept secret alpinistų tarpe. Juos visada gaubė legendos. Monte FitzRoy beveik visada lindi debesyje. Vietiniai indėnai manė, kad tai vulkanas. Tuo buvo tikima iki pat XX amžiaus. Dar po pusšimčio metų prancūzai pirmieji į jį įkopė. Bet net jie buvo įsitikinę, kad kitas kalnas, Cerro Torres, tai jau tikrai neįveikiamas.
Tik apie 3 km aukščio, Cerro Torre (torre - "bokštas") nesiekia net iki bambos kai kurioms Andų viršūnėms, tai kodėl jis neįveikiamas? Kalta kalno forma ir atšiaurūs orai. Bauginanti viršūnė, krentanti statmenai beveik 2 km tiesiai į ledkalnį apačioj. Vėjai iki 200 kmph, didelė temperatūrų kaita, mikliai aptraukianti kalno sienas 20 cm ledo šerkšnu. Maža to - ypatingi ledynai - ledo "grybai", susiformuoja ant viršūnės, ir dažnai atskyla, šveisdami galingus ledo gabalus ant bejėgių kopinėtojų apačioje. Iki šiol nerimsta aistros, kas galų gale į jį pirmas įkopė - iš pirmojo italų dueto liko gyvas tik vienas, bet jo draugą su fotokamera su (tariamais) įrodymais nusinešė vėjas ir ledynai.
Prancūzas Poincenot taip pat negrįžo iš savo ekspedicijos, iki šiol nežinoma, ar jį nusinešė sraunūs Rio FitzRoy vandenys, ar jį nukepė vienos estancijos savininkas, užpavydėjęs žmonos jaunam prancūzų avantiūristui.
Prancūzas Poincenot taip pat negrįžo iš savo ekspedicijos, iki šiol nežinoma, ar jį nusinešė sraunūs Rio FitzRoy vandenys, ar jį nukepė vienos estancijos savininkas, užpavydėjęs žmonos jaunam prancūzų avantiūristui.
Tokių ir kitokių legendų apie pionierius ir jų žygius gali išgirsti sėdėdamas mažose vietinėse užeigėlėse. Dar prieš porą dešimtmečių šiame slėnyje, apsuptame stačių granito sienų, buvo tik alpinizmo bazė, keli namukai ir daug palapinių, o proviziją atveždavo tik kartą į savaitę. Vietiniai, daugiausia kalnų gidai, santūrūs, bet draugiški. Išlaikyta, asketiška atmosfera, lėtas, bet turintis to ypatingo kalnietiško jaukumo gyvenimo būdas. Nenuspėjamas oras. FitzRoy įlindęs į debesį, iš to debesies lyja tiesiai ant miestelio, bet vos toliau debesų nebėra, todėl tuo pat metu iš kitos pusės į miestelį šviečia saulė.
Taip tris dienas laukiu tinkamo momento išeiti į kalną. Atsisveikinu su pirmaisiais draugais, saffas trijule, atrodančia kaip roko grupė. Keliauja aplink pasaulį. Su vokiete Sabine ieškom "septynių grandžių", greit atrandam antros grandies ryšį. Jos bičiulis fizikas ir mano buvęs recruiteris žaidė tam pačiam pokerio pasaulio čempionate Las Vege. Jos bičiulis, pocker-face genijus, dabar trečias pasaulyje. Mano ex-kolegai pasisekė kur kas kukliau.
Belaukdamas atrandu skaniausią, sultingą bife de lomo (steikas iš geriausios jautienos mėsos dalies) patiekiamą El Muro steikinėj. Atsitempiu čia prancūzų atominio povandeninio laivo inžinierių. Dorojam steikus ir vyną. Po poros stiklinių, kiek įšilęs, nekalbus inžinierius ima pasakot apie gyvenimą po vandeniu. Kartais ten tenka praleisti ištisus 3 mėnesius. Ne, iliuminatorių nėra. Laimingieji gali ką nors pamatyti tik per periskopą. Dieną nuo nakties atskiriame, nes dieną degą baltos lempos, o naktį - raudonos. Sunkiausias dalykas po vandeniu - laikas. Ar yra savaitgaliai, klausiu? Yra, sako, bet mums ir savaitgaliais reikia dirbti. Tai kuo skiriasi? Atominis inžinierius nusišypso, sekmadienį galime keltis vėliau nei 8. Be to, savaitgaliais leidžiama išgerti dvi, o ne vieną, taures vyno. Beje, maistą ruošia puikūs virėjai, bet šviežių daržovių užtenka tik dviem savaitėms. Ar yra moterų, klausiu. Nee... įsivaizduok, sako, jei tarp 130 įgulos dar būtų kelios moterys, būtų šakės. Su merginomis ir šeimomis išorėje susisiekti neįmanoma, galima tik gauti nuo jų trumpas žinutes. Iš laivo prie paviršiaus iškeliama speciali antena, ji lieka panirusi kelis metrus po vandeniu. Žemo dažnio signalu ji priima kelis žodžius per minutę - nurodymus laivui, orų duomenis, naujienų antraštes. Bet išsiųsti negalima nieko - pagal signalą laivas galėtų būti susektas (taip ir nesužinojau, kas šiais laikais juos seka, ir kur). Toliau kalba užeina apie rusų podvodkes, ir kaip jiems ten gerai su sauna ir baseinu.
Bet mano mėgstamiausia vieta laukti - vietinė alinė El Bodegon, iš savo varyklėlės patiekiantį drumstą, gyvą, dar kvėpuojantį šviesų arba juodą alų. Pats tas vienas, arba prie tradicinio "viskas kas atliko" troškinio locro. El Bodegon mane nauji draugai pakviečia į koncertą. Pučiant nakties vėjui einam pro gaudžiančius ir garais šnopuojančius metalinius vagonus. Kažkokiose statybose iš ką tik baigto statyt namuko girdisi muzika, prie įėjimo bačkoj dega ugnis.
Siete Vienas
Siete Vienas
Viduj, tarp neįrengtų sienų, pasijuntu senam geram Green Club'e. Pilna publikos, vien argentiniečiai, visi vieni su kitais glėbesčiuojasi, smagiai klega, gurkšnoja alų ir populiarų fernet-cola. Priekyje improvizuota scena, viena kolonėlė kabo pakabinta ant virvių, scenoje 6 vyrukai derina garsą. Dvi gitaros, bosas, perkusija, saksofonas, armonika. Koncertas prasideda... na dabar nepasakysiu, kas ten buvo, kelios valandos ska, reggae, roko, kažkokios greitos viso to ir vietinio folko, polkos, afrikos ritmų fuzijos, buvo smagu, o po kelių stiklinių jau ir aš glėbesčiavausi su garsistu ir grupės draugais, kurie man aiškino, kad tai vietinė grupė "Siete Venas". Kad visi jos nariai dirba El Chalten kalnų gidais, kad grupė dar neturi išleidusi albumo (bet čia pat staigiai suorganizuojamas projektas "suveik gringito demo diską"), kad šis koncertas - tai atsisveikinimo koncertas, prieš grupei išvykstant į Havaną. Kad koncerto pajamos kaip tik ir bus skirtos studijiniam įrašui.
Šalia Cerro Torre
Po trijų dienų danguje - nė vieno debesėlio ir pirmą kart pamatau nuogas FitzRoy, Saint-Exupery ir Cerro Torres viršūnes. Laikas į kalnus...
Praktikalizmai:
- Grupė "Siete Venas", arba "Septynos Venos", pavadinta pagal tokį gydomąjį augalą. Web: http://www.sietevenas.com.ar - sakė, mp3 įdės už poros mėnesių.
- Savaitės nusivylimas - hostelis Rancho Grande, šiaip palankiai vertinamas visuose giduose. Didelis, triukšmingas ir labai nedraugiškas. Tokį susiraukusį personalą esu matęs tik Lietuvoj. Nors šiaip modernus ir maistas bare neblogas.
- Užtat rekomenduoju, jaukus ir draugiškas Condor Hostel, su puikiais vaizdais iš erdvių lounge kambarių su patogiom sofkom.
- Miestelyje nėra bankomatų, bet apie tai niekur nepranešama. Kelios parduotuvės priima korteles, tad išgyventi galima. Blogiausiu atveju, restoranas La Casita duoda cash-back už žvėriškus 20% komisinių.
- Lietingomis dienomis Dievo dovana yra mažytis knygynėlis Marco Polo, be knygų, turintis dar ir neblogą selekciją muzikos. Perku punk-ska-dub legendos Los Fabulosos Caddilacs diską. Kitą pusdienį galima šiltai praleisti jaukiam antram aukšte šokoladinės, kuri iš išorės atrodo kaip begriūvanti medinė pašiūrė.
Dar keli kadrai.
Ledynai
Kelias iš Sarmiento
Sarmientas, Comodoro Rivodavia, Rio Gallegos. Galop ilgos valandos autobuse baigiasi El Calafate. Buves tarpinis arklių ir komivojažierių (geras žodis ar ne?:), gabenusių prekes, ilsinimo punktas, dabar tai vienas labiausiai lankomų taškų visoj Argentinoj. Netoli nuo čia guli didžiausias ledo masyvas (Altiplano Argentina) po abiejų ašigalių. Ledynai brenda į ežerus, tirpdami ir triukšmingais gabalais virsdami į vandenį. To stebėti suplaukia argentiniečiai, čiliečiai ir brazilai kartu su kitų žemynų užsieniečiais. Eilės autobusų atveža ir papila juos prie lengviausiai prieinamo Perito Moreno ledyno, o vakare jie užplūsta El Calafate gatves, ir miestelis tampa busy kaip Buenos Aires downtown'as. Kalnų namukus į pakraščius vis labiau išstumia didesni viešbučiai, per visą centrą išsiplėtę agentūrų ofisai, brangūs restoranai ir daugybė parduotuvių. Bet man ryškiausias ženklas, kai kuršių nerijos tampa palangom, yra naujai statomas kazino mikrocentre.
Išsiruošiam į ledyną ir mes. Užsisakom hostelio organiziojamą "altenatyvią" kelionę. Greit paaiškės, kad visas jos alternatyvumas pasižymi tik tuom, kad toks pat pilnas autobusas kaip ir kitų turų organizatorių, veža mus ten pat, tik priešinga rato kryptimi. Važiuojam palei nepamatuojamus akimi kalnų masyvus, kuriuos saugo sklandantys ereliai ir kondorai. Šalia guli nepermatomo vandens Lago Argentina ežeras, didžiausias visoj Argentinoj. Visas jo vanduo - ištirpusių ledynų, balkšvai melstelėjusios spalvos, atodo šaltas, sustingęs ir negyvas. Spalvą jis įgauna dėl ledyno slinkimo metu vykstančios žemės erozijos. Vanduo prisisotina netirpstančių smulkių mineralų dulkių, kurie padaro jį panašų į pieną. Visą ežerą supantis keliolikos metrų ruožas - tarsi nudegęs, be žolelės ar kito gyvybės ženklo. Tik iki 2-6 laipsnių pakylanti temperatūra saulės spindulių nepraleidžiančiame vandenyje "užmuša" bet kokią augmenija, o dėl ledynų veiklos vykstantys atoslūgiai ir potvyniai ir nudegina kranto ruožą.
Lago Argentino istirpes ledynu vanduo
Įdealaus plokštumo geltonas, rudas, tik vietom žalsvesnes lygumas, tokias lygias ir be mažiausio medelio, įrėmina masyvios kalnų piramidės, kai kur apačioje paremtos dar viena eile mažesnių piramidžių. Kai kurie kalnai taip lygiai nupjauti, kad primena žmogaus rankų darbą. Prieš 10 tūkst. metų visas šias vietas dengė apie kilometro aukščio ledynai. Slinkdami jie nušlifavo lygumų paviršius, sugrūdo kalnus, iškasė ežerus ir prigramdė riedulių. Norėtusi visur sustoti ir pakvėpuoti tom erdvėm, bet alternatyvus autobusas važiuoja beveik nesustodamas.
Ledynas. Kad ir kaip viskas kultūringai paruošta ir įpakuota, Perito Moreno reginys įspūdingas. Ir triukšmingas. Peiplaukiam pie jo laivuku. Prieš akis tvyro 10 km ilgio balta ledo jūra (dar daugiau jo nesimato, ledynas užsisuka už kalnų), vietomis spindinti ledine mėlyna spalva. Virs vandens iškilęs 70 m, po vandeniu jis guli paniręs dar iki 170 m. Jo paviršius nelygus, visas tarsi sudarytas iš smailų sniego-ledo bokštų. Anksti ryte ir vėlai vakare juose žaidžia dienos spalvos. Ledo bokštai atskyla prisikėlimo bažnyčiomis ir virsta į vandenį, nugriaudėdami perkūnu ir nuplaukdami aisbergais.
Perito Moreno ledynas
Kitą dieną išsinuomojam mašiną ir važiuojam kitu maršrutu, prie kito Lago Argentino liežuvio, ir prie kito mėlynai balkšvo ledo ežero Lago Rocha Roca. Pagaliau galime sustoti kada norim, tad stabdom kas 20 minučių, stovim vieni šalia kelio. Aplink - nė vieno žmogaus ar mašinos, tik švilpauja vėjas. Aukštai viršuj skraido išskėsti 3 metrų sparnai, kai kur tolumoj matosi besiganančių arklių ar karvių taškai. Pro šalį prakiūtina zorro - maža lapė, į mus beveik nereaguoja. Paukščiai nečiulba, turbūt giesmininkams nėra čia kur dėtis ir apie ką dainuoti tokioj retoj augmenijoj. Toliau vėl kitos spalvos, deriniai ir piešiniai peizažuose. Vienas slėnis visas nubertas galingų akmenų, šalia jų prisišlieję keli namukai atrodo kuklūs ir mažyčiai, vienas didžiausių akmenų guli lygiai skilęs, kaip žaibo trenktas. Prie ežero aptinkam mirusių medžių mišką, balti vaiduokliški išdžiūvę kelmai, kai kur net visi kamienai su šakomis. Dar toliau - vieniša preciziškai išpuoselėtą estancia (buvę avių ūkiai - dabar dažniausiai avių ten nebėra, tai tokia kaip ir sodyba kalnuose), atsigrežusią į turbūt gražiausią kalnų panoramą šiose vietose. Šalia estancijos gaucho, su juokingomis suplotomis kepurėmis, ant arklių gena gyvulius, jiems padeda šuo, mosteli mums ranka. Daugiau jokio garso.
Fotopatetika.
Fotopatetika.
Pirmas lietuvis mėnulyje
Paliekam pusiasalį, grįžtam į Puerto Madryn, iš kur traukiam toliau į pietus. Jau žinau, kad vidurio pietų Patagonijoje, okupuotoje naftos verslovių, nėra ką veikti (nebent ką domintų naftos išgavimo technologijos ir geodezija). Comodoro Rivodavia, nuobodžiame tarpiniame mieste turime pralaukti keletą nakties valandų, kol atsidarys autonuoma. Autobusų stotis pilna tokių, kaip ir mes, laukiančių. Prieš mus nukritęs į kampą ant purvinų grindų, pasidėjęs galvą ant tašės, miega keleivis su užgesusia cigarete lūpose.
Naftos ir transporto mieste mašinos nuoma brangesnė, nei teko susidurti kituose miestuose. Patirtis parodė, kad labiau į turizmą orientuotose vietose nuoma bene dvigubai pigesnė. Šiaip ar taip, sėdam į Chevy, į grotuvą eina ką tik įsigyti Babasonicos (gera argentinietiška indietronika) ir Big Yuyo (atsitiktinis, bet visai smagus vietinis regis) diskai, ir skriejam puikia autostrada pro lėtai linksinčias, juodai raudonas naftos gręžinių galvas. Mūsų sekantis tikslas - Sarmiento. Rough Guide rašo, kad ją įkūrė keturios lenkų, viena lietuvių ir kelios Boer'ių (pietų afrikiečiai, pabėgę nuo britų karo) šeimos, ir kad netoliese yra du petrifikuoti miškai, vienas kurių turi Hector Shlapelis vardą. Taisaknt, važiuojam ieškot colonia Lituano.
Sarmiento pasirodo beesas mažas, plokščias ir nuobodokas miestelis. Kartais jo nuobodybę praskaidrina gatvėmis pralekianti bomberos voluntarios (savanorių gaisrininkų) mašina įjungtomis sirenomis. Kaip supratau, taip buvo skelbiama apie sportinio bėgimo pradžią, nes paskui mačiau gatvėm risnojančius vaikinus ir merginas su numeriais.
Informacijoje klausiame apie vietinius lietuvius, viena moteriškė prisimeną vieną šeimą. Bando pasakyt pavardę, gaunasi kazkas panašaus i "Pašluostė". Berods jiems priklauso viena iš agro-turizmo sodybų. Deja, šeima išvykusi pas sergančią dukrą į kitą miestą.
Išsinuomojam motelį. Einam į parekomenduotą geriausią vietinę parrilla (taip vadinamos populiarios rimto svorio steikų užeigos). Restoranas atrodo toks biškį euroremontinis, užsisakom steikų rinkinį. Prie steiko padavėjas, panašu kad jis gi ir užeigos savininkas, paduoda kažkokį įdomų buteliuką, kuriame drumstame aliejaus konsistencijos ir riebumo tamsiame skystyje plaukioja kažkokios žolelės ir įstumtas kamštis. Mėsa puiki, o su šiuo mistiniu padažu, dar skanesnė.
Pamažu įsišnekame. Valgau mėsą jau 55 metus, sako sveikai atrodantis padavėjas. Toliau jis pasakoja, kad argentiniečiai išties valgo mėsą kasdien, ir išties tokiomis, puskilograminėmis porcijomis. Jei nepavalgau mėsos kokią dieną, sako nei storas nei plonas padavejas, tai skaudą galvą. Tas pats, jei neišgeriu mate. Aš spėlioju, kad gal šioje kombinacijoje ir glūdi jų paslaptis. Mėsa ir matė.
Sužinojęs, kad mes lietuviai, jis staiga pagyvėja ir ima pasakoti apie čia paplitusią Šlapelių giminę. Garsiausias miesto žmogus pasirodo beesąs Kazimieras Šlapelis, vienas pirmųjų Sarmiento gyventojų, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų. Tai jis, skriedamas virš kalnų savo lėktuvu, atrado tą kelią, kuriuo mes atvažiavome. Padavėjas pakviečia prie lango, ir rodo pirštu į gatvę - va, matai, čia paminklas Kazimierui. Žiūriu, tikrai, pagrindinių gatvių sankryžą stebi balto akmens galva. Lituanian massive!
Informacijoje klausiame apie vietinius lietuvius, viena moteriškė prisimeną vieną šeimą. Bando pasakyt pavardę, gaunasi kazkas panašaus i "Pašluostė". Berods jiems priklauso viena iš agro-turizmo sodybų. Deja, šeima išvykusi pas sergančią dukrą į kitą miestą.
Išsinuomojam motelį. Einam į parekomenduotą geriausią vietinę parrilla (taip vadinamos populiarios rimto svorio steikų užeigos). Restoranas atrodo toks biškį euroremontinis, užsisakom steikų rinkinį. Prie steiko padavėjas, panašu kad jis gi ir užeigos savininkas, paduoda kažkokį įdomų buteliuką, kuriame drumstame aliejaus konsistencijos ir riebumo tamsiame skystyje plaukioja kažkokios žolelės ir įstumtas kamštis. Mėsa puiki, o su šiuo mistiniu padažu, dar skanesnė.
Pamažu įsišnekame. Valgau mėsą jau 55 metus, sako sveikai atrodantis padavėjas. Toliau jis pasakoja, kad argentiniečiai išties valgo mėsą kasdien, ir išties tokiomis, puskilograminėmis porcijomis. Jei nepavalgau mėsos kokią dieną, sako nei storas nei plonas padavejas, tai skaudą galvą. Tas pats, jei neišgeriu mate. Aš spėlioju, kad gal šioje kombinacijoje ir glūdi jų paslaptis. Mėsa ir matė.
Sužinojęs, kad mes lietuviai, jis staiga pagyvėja ir ima pasakoti apie čia paplitusią Šlapelių giminę. Garsiausias miesto žmogus pasirodo beesąs Kazimieras Šlapelis, vienas pirmųjų Sarmiento gyventojų, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų. Tai jis, skriedamas virš kalnų savo lėktuvu, atrado tą kelią, kuriuo mes atvažiavome. Padavėjas pakviečia prie lango, ir rodo pirštu į gatvę - va, matai, čia paminklas Kazimierui. Žiūriu, tikrai, pagrindinių gatvių sankryžą stebi balto akmens galva. Lituanian massive!
Grįžtu namo ir apsunkes nuo maisto, krentu į lovą. Atsiverčiu anglo Bruce Chatwin knygą "In Patagonia", kurią pasiėmiau į kelionę. Puiki knyga, pilna keisčiausių kelionės istorijų ir legendų iš autoriaus kelionės po Patagoniją prieš kelis dešimtmečius. Kartais jos viražai sutampa su mūsų kelionės vietomis. Įsivaizduokit mano nustebimą, kai atverčiu naują skyrių, ir skaitau, kaip jame autorius kaip tik atvyksta i Sarmiento! Negana to, po kelių pastraipų jis jau pas Kazimierą Šlapelį svečiuose! Ar ne perdaug sutapimų?
Lietuvio portretas bene šilčiausias visoje knygoje, pilnoje nejaukių ir kartais pavojingų, fatališkų ir liūdnos lemties personažų.
But the town's most distinguished citizen was the Lithuanian, Casimir Slapelič. Fifty years ago he found the dinosaur in baranca. Now, toothless, hairless and in his middle eighties, he was one of the oldest flying pilots in the world. Each morning he put on his white canvas flying-suit, pottered down to the Aero Club in his Moskva and hurled himself and his antique monoplane to the gales. The risk merely inceased his appetite for life.
The wind has polished his nose and coloured it pale lilac. I found him at lunch ladling the borstsch into the ivory orb of his head. He had made his room cheerful, in the Baltic way, with flowered courtains, geraniums, diplomas for stunt flying and a signed photograph of Neil Armstrong. All his books were in Lithuanian, the aristocrat of Indo-European languages, and concerned his country's plans for independence.
His wife has died and he had adopted a young Indian couple, out of kindness and for company. The girl sat against the white wall, suckling her baby, devouring visitors with mica-shining eyes.
Casimir Slapelič was a prodigy. Once he had tried to be a bird man. Now he would like to go to the Moon.
Tik dabar supratau, ką autorius turėjo omeny, kalbėdamas apie mėnulį... Petrifikuotas miškas, į kurį nuvažiavome vėliau (tiesa, ne į privatų ir sunkiai pasiekiamą Viktoro Šlapelio, o į įspūdingesnį ir labiau prieinamą valstybinį Sarmiento) - tai 70 mln metų senumo suakmenėję medžiai ir fosilijos, išsibarstę didžiuliuose žvėriško vėjo gairinamuose plotuose, kurie neprimena nieko daugiau... nebent kitą planetą. Žalia, raudona, oranžinė, melyna, sepija spalvos ir atspalviai, linijos, ruožai, užpildo neįtikėtino reljefo slėnius, apsuptus išgraužtų vandens ir vėjo, keisčiausių formų ir dar keistesnių spalvų kalvų... Maždaug taip atrodė žemė dinozaurų laikais. Lavos užpilti medžiai ir gyvūnai per milijonus metų suakmenėjo ir tapo savo pačių kopijomis. Muziejaus kambarėlyje mačiau net išlikusius medžių lapų atspaudus. O taip pat išlikusią nuotrauką, darytą lietuvio tyrinėtojo.
Next1-10/15