mart.freeflux.net

Šiandien netikėtai iš kalbos su Jonu išėjo:

Tiesą pasakius, skaičiau senąją Lietuviškąją enciklopediją, ir ten juodu ant balto parašyta, kad visos šių kraštų alaus darymo patirtys yra knygoje "Zemianin albo gospodarz inflancki", išleistoje Slucke, bėda tik, kad 1673 metais...

Bėda ne bėda, nes lenkų tautinėje skaitmeninio paveldo svetainėje (tokią turime ir mes) radome šios knygos bene XIX a. perleidimą nuskanuotą (linkas čia)! Lenkų nesuprantu, tad jei kas išverstų šios knygos XVI skyrių "O warzeniu piwa", kuris prasideda nuo 51 skaitmeninio psl, tą stipriai pavaišinčiau ;)

^{“Aludaris”, Pastarnokas Vytautas, 2005}

Delfyje pasirodė visai vykes E. Račiaus bandymas užmegzti diskusiją apie lietuvišką alų ir jo kokybę. Tenka su autoriumi daugeliu klausimų sutikti, bet kai kurie teiginiai nelabai pagrįsti, todėl pasidalinsiu pora komentarų.

Nepaisant to, kad ir Lietuvoje yra didesnių bravorų, kurie gamina gana kokybišką alų ("Kauno alus", "Biržų", "Rinkuškių"), akivaizdu, kad vyrauja prasta ir vienoda poros koncernų produkcija (vokiško Muenchener Helle tipo). Tokio dominavimo priežasčių daug, manau pirmiausia - agresyvus marketingas ir rinkodara. Taip pat lietuviško alaus tradicijos nunykimas, susijęs ir su sovietmečiu įvykusiu alaus nustūmimu į prasčiokiško gėralo kategoriją, ir su dabartinėmis purvinomis didžiojo verslo taktikomis ir lobizmu. Daugybę kartų teko girdėti ir skaityti, kaip dusinami mažieji aludariai - taigi ir amato tradicija.

Išties, prisideda ir žėmės ūkio produkcijos kokybės nepastovumas. Iš vienos alaus gamyklos Biržuose technologo lūpų girdėjau nusiskundimą, kad lietuviški miežiai/salyklas yra nepastovios kokybės ir norėdami išlaikyti alaus kokybę, šis bravoras kartais priverstas rinktis pastovesnius čekiškus miežius. Priešingai nei teigia E. Račius, apyniai Lietuvoje auga, bet čia klimatinės salygos yra ne tokios palankios šiai reikliai kultūrai. Galbūt dėl to kyla tos pačios kokybės nepastovumo problemos, galbūt dar prisideda ir selekcijos nebuvimas (čia reiktu labiau pasidomėti). Todėl beveik visi Lietuvos aludariai importuoja ir naudoja tuos pačius - pigiausius, vokiškus apynius.

Reikia pastebėti, kad lagerio dominavimas nėra išskirtinis atvejas, dar visai nesenai panaši situacija buvo susiklosčiusi ir savo alaus tradicijomis garsėjančioje Anglijoje. Ta pati agresyvi (ir reikia pripažinti, išmoninga) rinkodara buvo beveik išstūmusi tradicinius elius. Anglijai pavyko - pačiu laiku kokybiško alaus gerbėjų pastangomis buvo įkurta CAMRA (Campaign For Real Ale) organizacija, sugebėjusi atkovoti prarastas pozicijas ir apginti daug mažesniųjų aludarių. Kadangi eliai ir aludarystė yra neatskiriama Anglijos socialinio gyvenimo, istorijos ir tradicinjos audinio dalis, pasinaudojant šiais sentimentais, tradiciniai alūs (CAMRA naudoja terminą Real Ales) buvo išgelbėti.

Lietuvoje tokio stipraus sentimento nėra. Praėjusią vasarą pakeliavus po taip liaupsinamą alaus kraštą - Biržus, teko pastebėt akivaizdų tradicinės lietuviškos aludarystės nunykimą. Vietiniame bare, pasiūlydamas silpnesnį nei 6-7 laipsnių alų, barmenas rizikuoja gaut į dūdą. Toks tad ir pagrindinis vietinio verdamo gėrimo pasirinkimas. Nors stiprų alų galima išvirti vien iš salyklos, taupumo sumetimais stipresnis alus dažnai gaminamas, pridedant daug cukraus, iš kurio mielės perdirba kokybiškai visai kitokį alkoholį, kurį primins aštrus rytinis galvos skausmas. Tais pačiais taupumo sumetimais (vietinis alus kainuoja apie 1.30 lt už bokalą, o konkurencija didelė) į alų apynių beveik nededama, arba dedama tik vieno tipo - pigesnių, karčiųjų - kurie alui duoda reikiamą kartumą, bet visiškai neprideda aromato (sakoma, kad aromatas gali lemti iki 90% skoninių savybių). Žinoma, taip daro ne visi mažieji aludariai, ir ne visiems priimtinas toks "šiferinis", visai neabejoju, kad yra likę ir grynųjų tradicijų puoselėtojų.

Didieji gamintojai eina panašiu, tik technologiškai pažangesniu keliu - jie verda daug pigesnį ir greičiau apdirbamą "high gravity" (didelio tirštumo) alų, kurį atskiedus, gaunamas reikiamo stiprumo "produktas". Tikro lagerio fermentacija ir brendimas trunka iki dviejų mėnesių ir daugiau, bet chemija galima tai "paforsuoti", ir mums gerai žinomos gamyklos išpilsto jį jau po dviejų savaičių. Atitinkamai "pagreitėja", atsiskiedžia ir kokybė, skoninės savybės. Natūralus alus yra natūraliai gazuotas (anglies dvideginis yra mielių subproduktas), o nefiltruotą alų išpilsčius į butelius, mielės jame toliau gyvena, prisotindamos gėrimą anglies dvideginio ir jį laikui bėgant subrandindamos, išskaidrindamos. Gamyklinis "produktas" natūraliai nespėja nei subręsti, nei prisisotinti, nei išskaidrėti, tad jis dirbtinai "gazuojamas", filtruojamas ir pasterizuojamas.

E. Račius abejoja lietuviško vandens kokybe. Reikalas tas, kad kiekviena vietovė turi tam tikro cheminio profilo vandenį, kurį galima pritaikyti kuriai nors alaus rūšiai. Tiksliau reiktų sakyti antraip - alaus rūšys kaip tik ir susiformavo pagal kilmės regione vyravusį vandenį. Pvz., Pilzenas buvo palaimintas ypač švaraus ir minimaliai mineralizuoto vandens gausa, idealiai tinkančia pilsneriui ir lageriui, tuo tarpu Londone - tradiciniams biteriams tinkantis ir apynius paryškinantis siera ir chloru prisotintas kietesnis vanduo. Senieji Lietuvos aludariai mieliau vandenį imdavo ne iš šulinio, o iš greta tekančio švaraus upelio, kurio vanduo minkštesnis.

Beje, užsakęs vandens tyrimą iš "Kretingos vandenų" buvau maloniai nustebintas - vandentiekio vanduo labai priminė Dublino profilį - tai reiškia, kad toks vanduo ypač tinkamas airiško tipo stout'ams, o kokybiškam angliškam eliui išvirti pakanka jį praturtinti kalciu. Kita vertus, būtent lageriams šis vanduo netinkamas, tam kad tiktų, jam turbūt reikalingas sudėtingesnis filtravimas ir cheminis apdorojimas.

Ir pabaigai viena detalė apie E. Račiaus minimą Rauchbier (rūkytą alų). Nesenai kaimynė pasakojo, kad seniau jos giminės Joniškio apylinkėse darydavo būtent rūkytą alų. V. Dagys savo knygoje "Darau savo alų" taip pat mini Šiaurės rytų Lietuvoje buvus šią tradiciją, kai salyklas būdavo džiovinamas pirties dūmuose arba krosnyse. Lietuvoje turėta ir dar įdomesnė tradicija, apie kurią taip pat pasakoja V. Dagys, ir apie kurią man niekur daugiau pasaulyje girdėti neteko. Tai keptinis alus, kuriam išvirti, salyklo mentalas būdavo kepalais pakepamas duonkepėse.

Taip kad lietuviai mokėjo alų ne tik daryti ir virti, bet ir "kepti." Įdomu, ar dar kas nors tebedaro tokį alų? Kažin, kiek dar įdomesnių tradicijų ir receptų iki mūsų nebeišliko. Lietuvoje aludarystės paslaptimis nebūdavo dalinamasi, nebent su šeimos nariais - ir tai ne visada.

Iš dyko buvimo surašysiu sakau 2007-ųjų skaniausius...

1. Samuel Smith’s Oatmeal Stout, Old Brewery Pale Ale, Nut Brown Ale

Kartais tenka nusitrenkti į kitą pasaulio kraštą, kad atrastum kas panosėj. Taip nutiko ir su šia britiškų eilų trejybe, kurią atradau... Niudžersio supermarkete. Verdami Samuel Smith, seniausioje – ir vis dar nepriklausomoje - alaus darykloje Jorkšyre, jie yra angliškų stilių etalonai. Ypač juodas, tirštas ir skalsus kaip Joninių naktis Oatmeal Stout, apskritai išgelbėjęs anglišką stout'ą nuo išnykimo.

2. Bluepoint Cherry Double Stout, Stone Russian Imperial Stout ir kiti Imperial Stout'ai

Visos šitos smalos man tapo metų atradimu. Tamsūs kaip bedugnė, tiršti ir stiprūs, burnoje jei neprilimpa, tai palieka kokį padegintos kavos, ar šiaip kaulavaisių skonį. Stiprus alus (iki 9%) - stiprioms širdims (tamsų alų Anglijoje gydytojai kaip sveiką išrašydavo net nėščioms moterims).

3. Chelsea Scotch Ale

Yra barų, kuriuose užsisakęs skočo, gausi pasirinkt ne iš surikiuotų Škotiško viskio butelių, o iš alaus kranų su Škotiško stiliaus eliais. Šitą išbandžiau Blind Tiger ir buvau užlietas skonių vaivorykšte, tiesa su ryškiai vyraujančia salyklo tema. Beje primena visai ne viskį, o... Porto vyną!

4. Brooklyn Special (Brewmasters Reserve) ir "Lager"

New York's finest, verdamas mano mėgstamiausiame Niujorko rajone. Jauni ir atsidavę, Brooklyn Brewery entuziastai verda kelioliką puikių alaus rūšių, o kiekvienam sezonui išverda dar po naują. "Special" ir yra vienas jų, o tamsios vario spalvos sodrus "Lager" iš esmės pakeitė mano (iki tol prastą) nuomonę apie lagerius.

5. Cervecería Fueguina - Beagle Fuegian Ale

Jaučiu ypatingus sentimentus šiam pionieriškam alui, verdamam Ugnies Žemėje. Pavadintas žymaus britų laivo HMS Beagle, kuriuo XVII a. aplink Pietų Ameriką plaukiojo kapitonas FitzRoy ir keistuolis Charlzas Darwinas, vardu, šis puikus šviesus angliško stiliaus alus (virtas su Patagonijos apyniais!) rasotame bokale ir bife de lomo (Argentinietiškas steikas iš geriausios jaučio mėsos) – tokie yra Pietų pusrutulio ir Antarktidos tyrinėtojų pusryčiai. It's the end of the world - so enjoy it.

6. Kunstmann Torobayo Pale Ale

Kažkada nuostabiame gamtos kampelyje, greta Valdivijos kalnų, vokiečių imigrantai įkūrė šį nedidelį bravorą ir ėmėsi stropiai įgyvendinti "Reinheitsgebot" (alaus "grynumo ") principo. Čilėj neteko rasti tokio artesenal („rankų darbo“) alaus pasirinkimo, kaip Argentinoje (vien El Bolson miestelyje turbūt kiekviename name daromas naminis), tačiau šis drąsiai galėtų su daugelių jų rungtis. O su tradiciniu currant (tiršta sriuba-troškinys, verdama iš visko, kas prieinama regione) jis - nenugalimas.

7. Anchor Liberty

Liberty yra East Coast pakrantės saulės ir amerikietiškos svajonės gintarinis lydinys bokale. Žymiausias San Francisco bravoras Anchor Brewing, kaip ir viskas Amerikoje, turi savo herojaus istoriją. Bravorą nuo uždarymo išgelbėjo ištikimas klientas, nupirkęs jį už pinigus, gautus pardavus savo skalbimo mašinų verslą. Po to jis nusamdė krūvą hipių, susodino į tourbus‘ą ir brazdindami gitaromis visi važinėjo pas ūkininkus rinkt geriausių miežių ir švęst derliaus festivalių. Kažkaip iš viso to Anchor virto antru žymiausiu Kalifornijos skystu eksportu (po Napa slėnio vynų).

8. Young's "Double Chocolate Stout"

Taip – jis atrodo kaip šokoladas, kvepia kaip šokoladas, bet... jį galima gerti. Nes ačiū Dievui - tai ne šokoladas. Glotnus kaip velnias ir minkštas kaip velvetas, šis alus kuo puikiausiai atstoja tortą Kalėdų naktį, prie židinio, aludėje. Patikrinta. Ne, tai šimtą kartų geriau už tortą. Mat jam neatsispirs jokia moteriška būtybė – net jei ji niekada negeria alaus... Patikrinta:)

9. Ommegang "Three Philosophers"

Ši alaus gamykla įsikūrusi NY valstijos "viršuje", Catskills kalnuose – deja, išvykoje į tuos kalnus man nepavyko draugų nuvilioti prie šio žmogaus sukurto stebuklo. Visgi kaimo mugėje bent jau įsigijau keletą butelių. Vienas jų, "Three Philosophers", kaip reikiant smagiai trenkė per stogą, ir kaltas čia visai ne Kierkgaardas ar jo draugeliai. Trys faktai – alus buvo sukurtas pagal vieno aludario "svajonių alaus" aprašymą; tai gilus 10 laipsnių Quadrupel'is (belgiško alus tipas); jis subrandintas kalno oloje. Whatever. Let‘s philosophy another bottle!


O meškos? Taip jų ir neaptikom. Nors sako, upstate NY miškuose jų pilna. Beje, Catskills parko administracija lentose užrašė naudingą patarimą, kad maistą nakčiai pririšti prie virvės, pakabintos ant dviejų medžių. Tik, dar rašo, nekabinkit ne virš palapines.

Bet žinoma geriausią istoriją apie meškas papasakojo Werner Herzog'as dar užpernai išleistame pusiau dokumentiniame filme "Grizzly Man." Ghrr.

A UK beer blog BoakAndBailey has posted a round-up of Baltic Porters. I left a comment, but decided to post it here as well.

Funnily enough nobody in Lithuania is probably even aware of such "version" as Baltic Porter. Porters, stouts and other dark beers are not well-spread (while the same cannot be said about awful tasting strong lagers from 6.5% to maximum legal 9.5%, which are abound.) Given the predominantly sweet and straightforward taste of the dark ones I tried, I was never converted to a fan either.

This winter I bought a bottle of each dark beer available in local shop to refresh my memory. The verdict is that even though the overall quality has improved, little has changed in the taste and sweetness department. Nevertheless, I will actually enjoy another few pints of seasonal Horn Honey Porter, Būtautų Dvaro Tamsusis, Baltika's No. 6 (7% porter from St. Petersbourg, Russia) and Utenos Porteris during the remaining cold months.

The major and some smaller breweries usually produce at least one sort of dark beer. Utenos Porteris may be the most known, Švyturys has discontinued it's Degintas ("Burnt") while my former local and still favorite brewery Kauno Alus produces decent quality Senasis Porteris (”Old Porter”, 7%) and Biržiečių stout (8%) using “open fermentation”.

Another Kaunas' brewery Horn (former name Ragutis, it's an incredible shame to lose such a beautiful name for a brewery) releases seasonal Honey Porter (5.6%), whose toasted malt and caramel pleasantly interweaving with not-too-strong flavors of honey is good enough to my untrained tastebuds.

Kauno Alus, just as recreated Būtautų Dvaro brewery from Birzai, the traditional brewing region, are the only ones to my knowledge that bottle non-pasteurized traditional beers. Būtautų Tamsusis (”The Dark One”, 6%) has a very strong malt presence, and is sold in neat 1 l bottles.

Biržų Alus brewery from the same region is one of the oldest in the country, established in 1686. Among a few interesting sorts it produces dark Senovinis (”Olde”, 7.5%). I didn't try this one yet, not even during my trip to the beer region, but I saw it being labeled as schwarzbier, making it a German dark lager. Unfortunately this one, as well as many other beers from small traditional breweries are only available locally and only on tap. Two Šnekutis bars serving traditional country-style beers recently opened in Vilnius, partially filling this gap.

Airių archeologai nesenai atrado, kad daugybė (virš 4500) šalyje išsibarsčiusių piliakalnių (gališkai vadinamų fulacht fiadh), su besimėtančiais apdegusiais akmenimis, buvo ne kas kita, kaip... priešistorinės alaus daryklos.

Mūsiškiai gi naudojo piliakalnius kaip telegrafą. Kaip apmaudu! Juk kas žino, gal nedaug tetrūko, kad tai mes būtumę išradę Guiness. Damn irish.

Spiegel ir Telegraph rašo apie tai, kaip airių archeologai bando atkartoti alaus gamybos procesą, kurį naudojo jų protėviai prieš 3000 metų.

(ačiū Tomui už linką)
--

Two Irish archaeologists have tried to brew beer like their ancestors used to make -- 3,000 years ago -- in an effort to uncover the purpose of common, ancient stone mounds. Read articles on Telegraph and Spiegel about this.

Photo: Gabriele Stabile for The New York Times

Bičiulis iš Anglijos šiandien emaile juokiasi, "How is life in the worst beer making nation in the world?". Iš Lietuvos sulaukiu klausimų "ar ten viskas iš chemijos". Šitiems stereotipams ateina galas. Šiandien JAV daug įvairaus, kokybiško ir gryno alaus, o mažosios aludarystės (microbrewing, craftbrewing ir homebrewing) sektorius yra bene sparčiausiai auganti šaka šiaip jau ekonominio nuosmūkio spaudžiamoje šalyje.

Amerikos istorijoje rasime ne vieną alaus pėdsaką. Šalies "tėvai", tame tarpe George Washington, Samuel Adams ir Ben Franklin buvo aludariai. Naminio alaus gėrimas netgi buvo protesto prieš britus forma, nes tai leido bokotuoti imperijos gėrimus ir taip išvengti mokesčių ir tarifų mokėjimo. Kitas pavyzdys, koks įkvepiantis gali būti alus, yra faktas, kad Thomass Jefferson parašė didžiąją dalį Nepriklausomybės Deklaracijos, plempdamas rasotas pintas savo lokale.

Po revoliucijos, alaus gamyba augo toliau, ypač ji išsiplėtė XVIII-ame a, kai į Ameriką atvyko didelis skaičius vokiečių imigrantų. Jie taip įsigalėjo, kad Amerikos aludarių asociacija vesdavo savo dokumentus vokiečių kalba. 1917-aisiais, prohibicijos judėjimas pasinaudojo antivokiškom nuotaikom, kilusiom iš pirmojo pasaulinio karo, tam kad užspausti aludarystės pramonę. Nors prohibicijos laikais alus buvo gaminamas, bet jo kokybė krito, ekonominė Depresija privertė persijungti ant pigesnių ir prastesnių ingridientų, ir taip šalis buvo pripratinta prie skystimo, vadinamo amerikietišku lageriu. Net parišus su prohibicija, alų gaminti namie buvo nelegalu iki pat 1978, kai namų aludariams apsireiške išgelbėtojas Jimmy Carter pavidale, panaikinęs šį idiotišką draudimą.

Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, ir amerikietiška aludarystė - bei gero alaus paklausa - šovė į padanges. Šiuo metu šalyje yra apie 1800 vietinių alaus gamintojų, ir dešimteriopai daugiau bravorų nei prieš dešimtmetį. Apie naminio alaus entuziastų ir pagaminamo bei suvartojamo alaus kiekį net nešnekėsiu, perdaug ten nulių.

Jei dar kyla kokių abejonių, dėl ko verta taupyti tarpatlantinio skrydžio bilietui, štai jums paskutinis smūgis - New York Times rašo apie Niujorko alus savo kelionių skyriuje: Glasses White With Foam. Tįsta seilė paskaičius, o aš dar nė vienoj iš ten minimų aludžių nebuvau! Gerai kad dar turiu mėnesį šitam pataisyt - be to, vakar iš Ekaterinburgo atvažiavo kolega Ženia, ir po vakarykščio pub crawl manau kad turim naują padorų pintos partnerį:)

Next destination - Blind Tiger Ale House.


Kažkurios dienos grobis. Bene geriausia iš populiariųjų - kalifornietiški Anchor Steam ir Liberty.

Ar galima praleisti eilinį šeštadienį geriau, nei verdant alų? Be abejo. Bet jei tai vyksta Long Island saloje, name ant kranto, su nuostabiu vaizdu į vandenyną, akmenukais nubertu pliažu, į kurį karts nuo karto iššokama su naminio alaus taure rankoje, tai tiesiog nesvarbu:)

Skaityti visą istoriją.

--
Can a regular Saturday be spent better than brewing a batch of homemade? Possibly maybe. But who cares, when you're doing it in a house on Long Island Sound beach with perfect ocean views, and with great company, passionate about the subject! Press link below to continue reading...

Savaitgalį su draugais patraukėm "alaus keliu". Kaip žinia, alus Lietuvoje giliausias tradicijas turi centrinėje ir pietų Lietuvoj. Tad štai gražų šeštadienio rytą išlipu Baltijos traukinio Kėdainių stotelėje. Rytą pradedam lengva kultūrine programa ir apsilankom išeivės Janinos Monkutės-Marks galerijoj, kurioj eksponuojami autorės dailė ir tekstilė. Tiesą sakant, buvau nustebintas didelių, ryškių, raibuliuojančių drobių. Ką ten autorė Amerikoj vartojo 70-aisiais nutylima, bet iš poparto, art-brut, psichodelikos, meksikietiškų ir lietuviškų tautinių motyvų dermės mandalų pavidalo darbų galima suprasti, kad buvo gerai velnių priėdus:)


Marx menas

Sekantis taškas - Baisiogalos baras "Turistas", kuriame 12 val turime susitarę susitikti interviu su baro savininku, Šeduvos aludariu V. Dočkum. Kolchozo taros supirktuvės tipo bakūžėj išbandom šviesesnį "Grafo" (7 ab.) ir tamsesnį "Lordo" (8 ab.) alų - nesudėtingi, miežinio ir duonos skonio, tirštoki, jie greitai pilstomi koketuojančios barmenės žibančiu auksiniu dantim. Kai už bokalą paprašo tik 1.20, ne iškart suprantam. Prie baro kokių 70 metų malonios išvaizdos senukui paskolinu trūkstamus 5 centus. Atokiau matau vieną kukurbezdį jau belūžtantį į savo bokalą. Per pusvalandį į sceną iš visų pakampių ima lįsti įvairių stadijų chrepcai. Daugiausia dviračiais (nes traktoriai ir jų teisės senai pragertos), kai kas ropom. Bet štai du draugeliai atvažiavo net džipu, kurio kabinoje srebia iš stiklinių ir diskutuoja: "Aš - kaip Kantas! Visas miestas žino!"


Burbiškia dvars (foto A. Maciuno)

Aludario nesulaukiam - papeikimas, ponas Dočkau. Pro Šeduvą patraukiam į Burbiškio dvarą, kuris labiau žymus pavasarį, kai visas paskęsta tulpių žiedų jūroje. Dvaras ir jo priestatai gražiai išsilaikę ar restauruoti, jį supa plotai gelynų, šiltnamiai, didžiulis parkas, išraižytas tvenkinių ir kanalų. Sutinkame tik du vietinius darbuotojus - lyg teatre išsipuošusią poniutę, kurios specializacija - drausti groti kampe stovinčiais mini vargonais, ir paslaptingos šypsenos hipariką su nerūpėstinga žila kasele, vis beišlendantį iš už kito kampo.


Algio ūkis

Atriedam į Pakruojį, apšnerkštą miesteliūkštį, ir ieškom žymios aludares bravoro. Aldonos Udrienės alus pripažintas vienu geriausių ratebeer.com, bet jau nebeprisimenam jos pavardės - papeikimas sau patiems:) Prisimenam tik Jovarų gyvenvietės pavadinimą, kur ir užsukam į pirmą namą greta plytinio ūkinio pastato su užrašu "Alaus darykla". Pirmam namo aukšte įsikūrusiame bariūkštyje užsisakom "Algio" alaus (7 laipsnių) ir pabendraujam su apsinešusiu, bet neagresyviu vietiniu kaubojumi, kuris stipria tarme parekomenduoja, kur čia rasti skaniausio alaus. Pataria į kitus barus neiti, nes ten "iš tava buokala gers kas norės, o jei ginčysis, gal' i užmūšt'.."


Verčia susimąstyti

Padėkojam už patarimus. G jau varto akis ir sako, kad "Algis tvojo per galvą šiferiu" :) Susirandam rekomenduotą Pašakinsko alaus daryklą nuostabiu pavadinimu "Mintis." Apsidžiaugiu, pamatęs, kad čia parduodamas salyklas, apyniai, ir pagaliau nors viena žmoniško stiprumo - 5.8 - alaus rūšis. Deja, darykla ir jos kioskas jau uždarytas, tenka pasitenkint įrenginių ir pramoninių svarstyklių meninio apipavidalinimo Šveiko tematika apžiūra.


Čekiškos srovės Lietuvos pramoniniame dizaine

Užsukam į gretimą bariuką, vėl kažkokiam kolchozo garaže. Alaus pavadinimas "Piktas" sufleruoja tikslinę grupę, bet netikėtai susiduriame su padavėjos šypsena ir geranoriškų lokalo gyventojų patarimais aplankyti greta vyksiančias futbolo rungtynes tarp Kauno "Rodiklio" ir Pakruojo "Kruojos". Būtinai!



Futbolas vyksta tvarkingame miestelio stadijone su plastmasinėmis kėdėmis, nusėstomis vietinės publikos, kurios tarpe įsimaišę keli įdomesni "hiparikai":) Kaunas krauna Kruojai 3:1, nekantrūs girti fanai aktyviai ragina savo komandą "Y PRIEKK!!! VARYK!! E BL.. KIEK TE ŠŪD MALS?! KĘST.. VARYK Į AIKŠT, BŪT JAU ĮKALIS!!"


Pakruojo futbolo stadionas

Paliekam šią ašarų pakalnę ir traukiame pro Kanzasą primenančias lygumas šaunančiu tiesiu keliu į Pasvalį. Užsiregistruojame šio tvarkingesnio, bet lyg išmirusio miestelio centro viešbutuke. Šios karštos dienos viršūnė - maudytis skaidriame, vėsiame Lėvens upelio vandenyje kažkur ganyklų viduryje, aplink mūkiant karvėms ir laigant veršiukams. Ieškome vietinio alaus, tačiau pasiteiravus apie tai viešbučio administratorės, ši pastėrsta: "Nu yr prie stoties tuokias spjaudalynias, kur kandžiulnink'j renk's.." Visgi einam jų ieškot, bet vakare "spjaudalynės" jau užsidariusios, ir tik kitą rytą pamatome, kad į vietines alines reikia eiti ne 8 vakaro, o 8 ryto.


Karvės ola

Šviežioje ryto gaivumoje aplankome miškelį ir "Karvės olą", o po to jau Biržai pasitinka miesto žemėlapiu, kuriame lengvai randame sužymėtus 4 svarbiausius bravorus: "Rinkuškiai", "Biržų alus", "Ponoras" ir dar kažkoks negirdėtas. Pasukame į artimiausią "Rinkuškių".



Sekmadienio rytas, bet iš už uždarų vartų su mumis pakalbėti išeina vienas darbuotojų ir net sutinka pravesti trumpą ekskursiją. Iš 1991-ais gyvenamajame name (kuris ir dabar tebėra gamyklos teritorijoje - dabar ten parduotuvė) pradėto virti alaus pamažu išaugo šis bravoras, kur dabar per vieną varymą jau gaunasi 150 tonų skystos duonelės.


"Rinkuškių" bravoras išaugo


Naujos technologijos įkvepia

Mūsų gidas giriasi, kad ši gamykla - vien lietuviško kapitalo, ir visą technologiją susikonstravo patys nagingi biržiečiai. Tiesa, lietuviškas salyklas ne visada pakankamos kokybės, todėl jį kartais keičia čekiškas. Tinkamų apynių Lietuvoj išvis neauginama, jie atsivežami iš Vokietijos. Buvo smagu išgirsti, kad čia alus gaminamas ne high-gravity, kaip didžiosiose, o natūraliu būdu (tokiu pat būdų dirba dar ir "Kauno alus"). Kiekvienai alaus rūšiai netgi tekinama atskira, reikalingo tirštumo, misa.



Degustacijai važiuojam į firminį "Rinkuškių" barą. Lengvesni alūs ("Port light", "Miežinis" ir "Tradicinis") visai skanūs ir smagiai gaivina karštą dieną. Bet tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad bet koks lageris nuo kito lagerio apskritai nedaug skiriasi. Pardavėja patikina, kad populiariausias visgi stipriausias - 8 laipsnių.


Į sveikatą!

Bare prie mūsų prisijungia pajuodęs, kiek apdujęs ir fanarais nubertas vietinis "gatvės kareivis". Ima pasakoti, kaip "reikia kartais mušti", bet paskui nukrypsta į lengvesnes temas, kaip antai slidinėjimą Biržų kalvose. Netgi pataria, kaip pasiekti Biržų dvarą.


Rudojo Radvilos dvaras


Biržų nelaisvėje

Biržų dvaras - gan įspūdingas artefaktas, tiek savo bastioniniais pylimais (vieninteliais tokiais Lietuvoje), tiek prabangiu ir didingais Radvilų (vėliau - Tiškevičių) rūmais su prancūziško tipo balkonų kolonadomis. Dvare įrengtas visai neblogas ir turtingas muziejus "Sėla", kur šalia "džiovintų paukščių", istorinių ir meninių eksponatų, randame ir aludarystės ekspoziciją bei Lietuvos sporto istorijos parodą.


Tiškevičiaus palikimas

Muziejuje sužinom, kad Tiškevičius gan sėkmingai vystė vyndarystės ir aludarystės verslą, o jų turėtas bravoras tebetęsia tradiciją, dabar vadinasi "Biržų alum." Deja, į jo vidų be išankstinės registracijos patekti nepavyksta (užstat pavyksta į kioską, kur 1 l po 1.99 lt!), todėl nusėdame pietums ir degustacijai alinėj greta. Įsiminė pavadinimas - "Vyrai sugrįžta", "Kipšas", aiškiai atspindėję mūsų artimą ateitį.


Valstybinės tarpukario švietimo programos payzdys

Išvados. Alaus kelio idėja jėga, bet traukiant juo, geriau iš anksto susiplanuoti įdomesnes vietas, ir laikytis plano. Mažieji aludariai gamina stiprų alų, kurio skonis aukojamas vardan stiprumo. Pvz, prieš fermentuojant dedama cukraus, kas yra efektyvus alaus gadinimas. Čia dažniau teks susidurti ne su alaus kultūra, o su alkoholismus vulgaris. Taupumo sumetimais šio krašto alaus gamybai naudojami tik kartieji apyniai, todėl visoms alaus rūšims trūksta sudėtingesnio aromato (tai atsiliepia ir skoniui).

Morr piks

Net ir tokią lietingą vasarą (o gal juo labiau) smagu prisimint savo Isleworth lokalą The Red Lion ir jo kiemelį... ta proga, geriausi mano ragauti 2006 eliai.

Pirmą vietą dalijasi šios keturios rūšys:

1a. St Peter's Golden Ale. "Beer is proof that God loves us and wants us to be happy,"
sakė Benjamin Franklin. St Peter's existance is another proof :)
Neprilygstamas elis iš alaus gamyklos Suffolk'e. Lengvas, auksinis, labai malonių apynių skonio. Tįsta seilė. Gaila, kad tai toks biškį proginis, nes iš krano galima gauti tik vienoj alinėj - daryklai priklausančioje Jerusalem Tavern. Bet buteliuose, kurių girdėjau galima rasti net kai kuriuose supermarketuose, ne ką blogesnis.

1b. St Peter's Best Bitter - geriausias biteris, kas daugiau.. vos ne bronzinės spalvos, "riebokas" ir labai lengvai geriasi.

1c. Timothy Taylor's Landlord's. Pale ale/biteris, tapęs de facto skonio standartu, į kurį norėtų lygiuotis dauguma bravorų. Tarsi Sondeckio sudiriguotas skonių orkestras, kuriame pagrindinę partiją atlieka Golden Promise (koks pavadinimas!) salyklas, paprastai naudojamas geriausiems škotiškiems viskiams. Mano lokalo favoritas, neperdėsių sakydamas, kad šitą elį (ir dar T.E.A.) skanauti teko dažniausiai iš visų. Iš krano kiek šviesesnis nei iš butelio, ir skanesnis.

1d. Hog's Back T.E.A. Mėgstamiausia mano alaus gamykla, kurią būtų galima palyginti su garažiniu indie leiblu. Mažytė, įsikūrusi kažkur Surrey kaime, vos ne tvartuose, ji sugeba pagaminti tokį alų, kurį mielai gerčiau kasdien vietoj arbatos - ryte, dieną ir vakare.



2. Hog's Back Summer Lightning. Kitas tos pačios gamyklos šedevriukas - puikus lengvas vasarinis alus Vasaros Žaibs. Alaus festivalių favoritas, gaunamas tik iš bačkos.

3. Duchy Originals Organic Ale. Ne prie širdies man tie monarchų žaidimai, bet vieninteliam jų - šitam princo Alberto organinės fermos išauginatm alui - darau išimtį. Lengvas, gilus biteris, su karamelės ir apelsinų dvelktelėjimu. Gamybai naudoja retus senovinius miežius Plumage Archer ir naują Kento apynių rūšį First Gold.

4. Badger's Champion Ale ir Golden Glory. Dar porelė puikių Golden tipo elių, turinčių vaisinio skonio užuominų. Tinkamiausi vasarai prie medinio stalo.

--

And, for my english speaking friends - this is my favourite real ales' list for 2006:

1. St. Peter's Golden Ale and Best Bitter, Timothy Taylor's Landlord's and Hog's Back Brewery's T.E.A.
2. Hog's Back Summer Lightning
3. Duchy Originals Organic Ale
4. Badger's Champion Ale and Golden Glory