mart.freeflux.net

Šiandien netikėtai iš kalbos su Jonu išėjo:

Tiesą pasakius, skaičiau senąją Lietuviškąją enciklopediją, ir ten juodu ant balto parašyta, kad visos šių kraštų alaus darymo patirtys yra knygoje "Zemianin albo gospodarz inflancki", išleistoje Slucke, bėda tik, kad 1673 metais...

Bėda ne bėda, nes lenkų tautinėje skaitmeninio paveldo svetainėje (tokią turime ir mes) radome šios knygos bene XIX a. perleidimą nuskanuotą (linkas čia)! Lenkų nesuprantu, tad jei kas išverstų šios knygos XVI skyrių "O warzeniu piwa", kuris prasideda nuo 51 skaitmeninio psl, tą stipriai pavaišinčiau ;)

Airių archeologai nesenai atrado, kad daugybė (virš 4500) šalyje išsibarsčiusių piliakalnių (gališkai vadinamų fulacht fiadh), su besimėtančiais apdegusiais akmenimis, buvo ne kas kita, kaip... priešistorinės alaus daryklos.

Mūsiškiai gi naudojo piliakalnius kaip telegrafą. Kaip apmaudu! Juk kas žino, gal nedaug tetrūko, kad tai mes būtumę išradę Guiness. Damn irish.

Spiegel ir Telegraph rašo apie tai, kaip airių archeologai bando atkartoti alaus gamybos procesą, kurį naudojo jų protėviai prieš 3000 metų.

(ačiū Tomui už linką)
--

Two Irish archaeologists have tried to brew beer like their ancestors used to make -- 3,000 years ago -- in an effort to uncover the purpose of common, ancient stone mounds. Read articles on Telegraph and Spiegel about this.

Photo: Gabriele Stabile for The New York Times

Bičiulis iš Anglijos šiandien emaile juokiasi, "How is life in the worst beer making nation in the world?". Iš Lietuvos sulaukiu klausimų "ar ten viskas iš chemijos". Šitiems stereotipams ateina galas. Šiandien JAV daug įvairaus, kokybiško ir gryno alaus, o mažosios aludarystės (microbrewing, craftbrewing ir homebrewing) sektorius yra bene sparčiausiai auganti šaka šiaip jau ekonominio nuosmūkio spaudžiamoje šalyje.

Amerikos istorijoje rasime ne vieną alaus pėdsaką. Šalies "tėvai", tame tarpe George Washington, Samuel Adams ir Ben Franklin buvo aludariai. Naminio alaus gėrimas netgi buvo protesto prieš britus forma, nes tai leido bokotuoti imperijos gėrimus ir taip išvengti mokesčių ir tarifų mokėjimo. Kitas pavyzdys, koks įkvepiantis gali būti alus, yra faktas, kad Thomass Jefferson parašė didžiąją dalį Nepriklausomybės Deklaracijos, plempdamas rasotas pintas savo lokale.

Po revoliucijos, alaus gamyba augo toliau, ypač ji išsiplėtė XVIII-ame a, kai į Ameriką atvyko didelis skaičius vokiečių imigrantų. Jie taip įsigalėjo, kad Amerikos aludarių asociacija vesdavo savo dokumentus vokiečių kalba. 1917-aisiais, prohibicijos judėjimas pasinaudojo antivokiškom nuotaikom, kilusiom iš pirmojo pasaulinio karo, tam kad užspausti aludarystės pramonę. Nors prohibicijos laikais alus buvo gaminamas, bet jo kokybė krito, ekonominė Depresija privertė persijungti ant pigesnių ir prastesnių ingridientų, ir taip šalis buvo pripratinta prie skystimo, vadinamo amerikietišku lageriu. Net parišus su prohibicija, alų gaminti namie buvo nelegalu iki pat 1978, kai namų aludariams apsireiške išgelbėtojas Jimmy Carter pavidale, panaikinęs šį idiotišką draudimą.

Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, ir amerikietiška aludarystė - bei gero alaus paklausa - šovė į padanges. Šiuo metu šalyje yra apie 1800 vietinių alaus gamintojų, ir dešimteriopai daugiau bravorų nei prieš dešimtmetį. Apie naminio alaus entuziastų ir pagaminamo bei suvartojamo alaus kiekį net nešnekėsiu, perdaug ten nulių.

Jei dar kyla kokių abejonių, dėl ko verta taupyti tarpatlantinio skrydžio bilietui, štai jums paskutinis smūgis - New York Times rašo apie Niujorko alus savo kelionių skyriuje: Glasses White With Foam. Tįsta seilė paskaičius, o aš dar nė vienoj iš ten minimų aludžių nebuvau! Gerai kad dar turiu mėnesį šitam pataisyt - be to, vakar iš Ekaterinburgo atvažiavo kolega Ženia, ir po vakarykščio pub crawl manau kad turim naują padorų pintos partnerį:)

Next destination - Blind Tiger Ale House.


Kažkurios dienos grobis. Bene geriausia iš populiariųjų - kalifornietiški Anchor Steam ir Liberty.

Savaitgalį su draugais patraukėm "alaus keliu". Kaip žinia, alus Lietuvoje giliausias tradicijas turi centrinėje ir pietų Lietuvoj. Tad štai gražų šeštadienio rytą išlipu Baltijos traukinio Kėdainių stotelėje. Rytą pradedam lengva kultūrine programa ir apsilankom išeivės Janinos Monkutės-Marks galerijoj, kurioj eksponuojami autorės dailė ir tekstilė. Tiesą sakant, buvau nustebintas didelių, ryškių, raibuliuojančių drobių. Ką ten autorė Amerikoj vartojo 70-aisiais nutylima, bet iš poparto, art-brut, psichodelikos, meksikietiškų ir lietuviškų tautinių motyvų dermės mandalų pavidalo darbų galima suprasti, kad buvo gerai velnių priėdus:)


Marx menas

Sekantis taškas - Baisiogalos baras "Turistas", kuriame 12 val turime susitarę susitikti interviu su baro savininku, Šeduvos aludariu V. Dočkum. Kolchozo taros supirktuvės tipo bakūžėj išbandom šviesesnį "Grafo" (7 ab.) ir tamsesnį "Lordo" (8 ab.) alų - nesudėtingi, miežinio ir duonos skonio, tirštoki, jie greitai pilstomi koketuojančios barmenės žibančiu auksiniu dantim. Kai už bokalą paprašo tik 1.20, ne iškart suprantam. Prie baro kokių 70 metų malonios išvaizdos senukui paskolinu trūkstamus 5 centus. Atokiau matau vieną kukurbezdį jau belūžtantį į savo bokalą. Per pusvalandį į sceną iš visų pakampių ima lįsti įvairių stadijų chrepcai. Daugiausia dviračiais (nes traktoriai ir jų teisės senai pragertos), kai kas ropom. Bet štai du draugeliai atvažiavo net džipu, kurio kabinoje srebia iš stiklinių ir diskutuoja: "Aš - kaip Kantas! Visas miestas žino!"


Burbiškia dvars (foto A. Maciuno)

Aludario nesulaukiam - papeikimas, ponas Dočkau. Pro Šeduvą patraukiam į Burbiškio dvarą, kuris labiau žymus pavasarį, kai visas paskęsta tulpių žiedų jūroje. Dvaras ir jo priestatai gražiai išsilaikę ar restauruoti, jį supa plotai gelynų, šiltnamiai, didžiulis parkas, išraižytas tvenkinių ir kanalų. Sutinkame tik du vietinius darbuotojus - lyg teatre išsipuošusią poniutę, kurios specializacija - drausti groti kampe stovinčiais mini vargonais, ir paslaptingos šypsenos hipariką su nerūpėstinga žila kasele, vis beišlendantį iš už kito kampo.


Algio ūkis

Atriedam į Pakruojį, apšnerkštą miesteliūkštį, ir ieškom žymios aludares bravoro. Aldonos Udrienės alus pripažintas vienu geriausių ratebeer.com, bet jau nebeprisimenam jos pavardės - papeikimas sau patiems:) Prisimenam tik Jovarų gyvenvietės pavadinimą, kur ir užsukam į pirmą namą greta plytinio ūkinio pastato su užrašu "Alaus darykla". Pirmam namo aukšte įsikūrusiame bariūkštyje užsisakom "Algio" alaus (7 laipsnių) ir pabendraujam su apsinešusiu, bet neagresyviu vietiniu kaubojumi, kuris stipria tarme parekomenduoja, kur čia rasti skaniausio alaus. Pataria į kitus barus neiti, nes ten "iš tava buokala gers kas norės, o jei ginčysis, gal' i užmūšt'.."


Verčia susimąstyti

Padėkojam už patarimus. G jau varto akis ir sako, kad "Algis tvojo per galvą šiferiu" :) Susirandam rekomenduotą Pašakinsko alaus daryklą nuostabiu pavadinimu "Mintis." Apsidžiaugiu, pamatęs, kad čia parduodamas salyklas, apyniai, ir pagaliau nors viena žmoniško stiprumo - 5.8 - alaus rūšis. Deja, darykla ir jos kioskas jau uždarytas, tenka pasitenkint įrenginių ir pramoninių svarstyklių meninio apipavidalinimo Šveiko tematika apžiūra.


Čekiškos srovės Lietuvos pramoniniame dizaine

Užsukam į gretimą bariuką, vėl kažkokiam kolchozo garaže. Alaus pavadinimas "Piktas" sufleruoja tikslinę grupę, bet netikėtai susiduriame su padavėjos šypsena ir geranoriškų lokalo gyventojų patarimais aplankyti greta vyksiančias futbolo rungtynes tarp Kauno "Rodiklio" ir Pakruojo "Kruojos". Būtinai!



Futbolas vyksta tvarkingame miestelio stadijone su plastmasinėmis kėdėmis, nusėstomis vietinės publikos, kurios tarpe įsimaišę keli įdomesni "hiparikai":) Kaunas krauna Kruojai 3:1, nekantrūs girti fanai aktyviai ragina savo komandą "Y PRIEKK!!! VARYK!! E BL.. KIEK TE ŠŪD MALS?! KĘST.. VARYK Į AIKŠT, BŪT JAU ĮKALIS!!"


Pakruojo futbolo stadionas

Paliekam šią ašarų pakalnę ir traukiame pro Kanzasą primenančias lygumas šaunančiu tiesiu keliu į Pasvalį. Užsiregistruojame šio tvarkingesnio, bet lyg išmirusio miestelio centro viešbutuke. Šios karštos dienos viršūnė - maudytis skaidriame, vėsiame Lėvens upelio vandenyje kažkur ganyklų viduryje, aplink mūkiant karvėms ir laigant veršiukams. Ieškome vietinio alaus, tačiau pasiteiravus apie tai viešbučio administratorės, ši pastėrsta: "Nu yr prie stoties tuokias spjaudalynias, kur kandžiulnink'j renk's.." Visgi einam jų ieškot, bet vakare "spjaudalynės" jau užsidariusios, ir tik kitą rytą pamatome, kad į vietines alines reikia eiti ne 8 vakaro, o 8 ryto.


Karvės ola

Šviežioje ryto gaivumoje aplankome miškelį ir "Karvės olą", o po to jau Biržai pasitinka miesto žemėlapiu, kuriame lengvai randame sužymėtus 4 svarbiausius bravorus: "Rinkuškiai", "Biržų alus", "Ponoras" ir dar kažkoks negirdėtas. Pasukame į artimiausią "Rinkuškių".



Sekmadienio rytas, bet iš už uždarų vartų su mumis pakalbėti išeina vienas darbuotojų ir net sutinka pravesti trumpą ekskursiją. Iš 1991-ais gyvenamajame name (kuris ir dabar tebėra gamyklos teritorijoje - dabar ten parduotuvė) pradėto virti alaus pamažu išaugo šis bravoras, kur dabar per vieną varymą jau gaunasi 150 tonų skystos duonelės.


"Rinkuškių" bravoras išaugo


Naujos technologijos įkvepia

Mūsų gidas giriasi, kad ši gamykla - vien lietuviško kapitalo, ir visą technologiją susikonstravo patys nagingi biržiečiai. Tiesa, lietuviškas salyklas ne visada pakankamos kokybės, todėl jį kartais keičia čekiškas. Tinkamų apynių Lietuvoj išvis neauginama, jie atsivežami iš Vokietijos. Buvo smagu išgirsti, kad čia alus gaminamas ne high-gravity, kaip didžiosiose, o natūraliu būdu (tokiu pat būdų dirba dar ir "Kauno alus"). Kiekvienai alaus rūšiai netgi tekinama atskira, reikalingo tirštumo, misa.



Degustacijai važiuojam į firminį "Rinkuškių" barą. Lengvesni alūs ("Port light", "Miežinis" ir "Tradicinis") visai skanūs ir smagiai gaivina karštą dieną. Bet tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad bet koks lageris nuo kito lagerio apskritai nedaug skiriasi. Pardavėja patikina, kad populiariausias visgi stipriausias - 8 laipsnių.


Į sveikatą!

Bare prie mūsų prisijungia pajuodęs, kiek apdujęs ir fanarais nubertas vietinis "gatvės kareivis". Ima pasakoti, kaip "reikia kartais mušti", bet paskui nukrypsta į lengvesnes temas, kaip antai slidinėjimą Biržų kalvose. Netgi pataria, kaip pasiekti Biržų dvarą.


Rudojo Radvilos dvaras


Biržų nelaisvėje

Biržų dvaras - gan įspūdingas artefaktas, tiek savo bastioniniais pylimais (vieninteliais tokiais Lietuvoje), tiek prabangiu ir didingais Radvilų (vėliau - Tiškevičių) rūmais su prancūziško tipo balkonų kolonadomis. Dvare įrengtas visai neblogas ir turtingas muziejus "Sėla", kur šalia "džiovintų paukščių", istorinių ir meninių eksponatų, randame ir aludarystės ekspoziciją bei Lietuvos sporto istorijos parodą.


Tiškevičiaus palikimas

Muziejuje sužinom, kad Tiškevičius gan sėkmingai vystė vyndarystės ir aludarystės verslą, o jų turėtas bravoras tebetęsia tradiciją, dabar vadinasi "Biržų alum." Deja, į jo vidų be išankstinės registracijos patekti nepavyksta (užstat pavyksta į kioską, kur 1 l po 1.99 lt!), todėl nusėdame pietums ir degustacijai alinėj greta. Įsiminė pavadinimas - "Vyrai sugrįžta", "Kipšas", aiškiai atspindėję mūsų artimą ateitį.


Valstybinės tarpukario švietimo programos payzdys

Išvados. Alaus kelio idėja jėga, bet traukiant juo, geriau iš anksto susiplanuoti įdomesnes vietas, ir laikytis plano. Mažieji aludariai gamina stiprų alų, kurio skonis aukojamas vardan stiprumo. Pvz, prieš fermentuojant dedama cukraus, kas yra efektyvus alaus gadinimas. Čia dažniau teks susidurti ne su alaus kultūra, o su alkoholismus vulgaris. Taupumo sumetimais šio krašto alaus gamybai naudojami tik kartieji apyniai, todėl visoms alaus rūšims trūksta sudėtingesnio aromato (tai atsiliepia ir skoniui).

Morr piks