Shetland (flickr)
Šetlando salų, priklausančių Škotijai, yra virš 100, bet tik 19 jų apgyvendintos. Saloms kliūna didžiausios audros, kokias tik sugeba sukelti Atlantas. Uolas ir fjordus dengia tirštas rūkas, gairina vėjas ir plauna lietūs. Parkuodamas mašiną, turi teisingai ją pastatyt, antraip vėjas išplėš atidarytas dureles. Du trečdaliai skrydžių į salas grįžta į Škotiją.
Užtat vasaros ramesnės ir nepaprastai gražios. Vidurvasarį saulė usileidžia tik kelioms minutėms. Baltomis naktimis vietiniai apsirengia šviesiais rūbais ir žaidžia naktinį golfą.
Žolės beveik nėra, tai vietinės avys rupšnoja jūros žolę, kurios gausu salų krantuose. Aviena turi jūros žolės prieskonį. Vienintelis salose alaus bravoras vadinasi Valhalla. Aludariai įsigudrino alų daryti iš tos pačios jūros žolės. Šiemet vienoje iš salų, buvusioje RAF karinėj bazėj, atidaryta pirmoji viskio varykla, Blackwoods. Drėgnas oras, vietinių šaltinių vanduo ir "lėtos" durpės yra idealiausios salygos malt'ui. Blackwoods viskio teks palaukti, brendimas užtrunka bent kelis metus. Bet Šetlando degtinę ir džiną jau galima rasti parduotuvėse. Jie netikėtai išpopuliarėjo tarp.. juodų pietų afrikiečių. Jiems patinka faktas, kad gėrimai neturi jokių istorinių asociacijų.
Kai Vaalhalla aludes savininkas kėlė dukters vestuves, suplauke beveik visi salos gyventojai. šventėje maistas, alus ir stiprieji gėrimai liejasi laisvai. Bet jei nori nealkoholiniu gėrimu, teks susimoketi! Vestuvės truko 4 dienas. Pirma diena svarbiausia, bet antrą dieną reikia pasivyti pirmąją. Trečią dieną reikia išgerti kas liko, na, o ketvirtąją - padaryt pachmieliuką.
Toks tad gyvenimas šiaurėje!
Sėdžiu restoranėlyje Paskutinės Vilties įlankoje ir klausausi šetlandiečių poros pasakojamų istorijų. Pro langą matosi uosto molas, su prisišvartavusių žvejų laivelių stiebų mišku. Iš už kito staliuko užkalbina raudonžandis amerikietis, gyvenantis Marshall salose. Lietuva jiems - paslaptis, kaip ir jų salos man. Bet Lietuva kur kas artimesnė Čilės Patagonijai, nei gali pamanyt.
Vietiniam laikrašty aptinku istoriją apie garsiausią vietinę porą - vienus pirmųjų Čilės kolonizatorių, portugalą Jose Nogueira ir jo žmoną Sara Braun, imigrantę iš Lietuvos. XIX a pabaigoje jie praktiškai išrado avininkystę nesibaigiančiose Čilės Patagonijos stepėse. Jie įsteigė La Sociedad Explotadora del Tierra del Fuego ("Ugnies Žemės eksploatacijos bendrija"). Vyrui mirus, verslo vadeles į rankas perėmė lietuvė. La Sociedad isigijo per pusantro milijono hektarų (dafiga!) žemės, verslui aptarnauti buvo įkurtos kelios naujos gyvenvietės, pastatyti galingi ir modernūs avių vilnos kirpimo ir mėsos perdirbimo kompleksai.
Punta Arenas (flickr)
Važiuoju į Punta Arenas, kur tikiuosi sužinoti daugiau apie lietuvius kolonizatorius. Tuo pačiu iš Punta Arenas aeruosto skrisiu aukščiau į šiaurę. Tik pasiekęs šitą galą, sužinojau, kad Čilės pietūs atskirta nuo likusios šalies Torres del Paine ir kitais nepereinamais kordilerų kalnais. Kiti keliai į šiaurę yra tik laivu, kursuojančiu kas porą savaičių, arba ilgas aplinkkelis Ruta 40 per Argentiną.
Po Puerto Natales Punta Arenas atrodo intensyvus miestas. Siauromis gatvelėmis tarp nedidelių pardutuvių, supermarketų ir restoranėlių zuja mašinos. Į akis krenta keletas didingesnių pastatų centre, bet šalia - nušiurę gal šimto meto senumo sandėliai ir plytiniai pastatai palei uostą.
Senais laikais, prieš Panamos kanalo laikus, Punta Arenas buvo tarptautinis uostas banginių medžiotojams, garlaiviams ir okeaninių verslo kelių burlaiviams. Tai buvo paskutinis aprūpinimo taškas prieš plaukiant aplink Rago iškyšulį arba Magelano sąsiauriu. Ideali uosto vieta pagimdė mažą turto epicentrą, dominuotą europiečių imigrantų, besikrovusių kapitalą iš baltojo Magelano aukso.
Saros braun rūmai
Saros Braun rūmai priešais Punta Arenas centrinę aikštę - tikras pasipuikavimas Braun ir šeimos sėkme. Plytinio pastato projektui XIX pabaigoj buvo nusamdyti patyrę Europos meistrai ir garsus prancūzų architektas. Įspūdingas neoklasikinis projektas (mandras pavadinimas iš bukleto:) ir prabangus apstatymas liudija XIX amžiaus prabangą ir klestinčio "auksinės epochos" vilnos verslo praeitį. Dabar rūmai paversti muziejumi, ekskliuzyviniu viešbučiu ir restoranu, kuriame prabangą papietauti gali sau leisti nebent tokie tipažai kaip Ispanijos karalius.
Kelių žmonių, tame tarpe muziejaus darbuotojų, klausiu apie legendinę lietuvę. Man atšaunama, kad ji buvo rusė. Prabangiais europietiškais baldais apstatytuose kambariuose kabančiame didžiuliame paveiksle žiūriu į Sarą Braun ir atrodo, matau lietuviškus bruožus. Angliška Braun pavardė, ir rūmų bibliotekoje likusios angliškos šeimininkės skaitytos knygos mane dar labiau glumina. Paslaptis paaiškėja, kai internete randu, kad žydų Braun šeima iš "Rusijos" miesto Telsen (taip caro Rusijos laikais buvo vadinami Telšiai) į Pietų Ameriką atvyko, bėgdami nuo caro vykdyto žydų persekiojimo.
Milijoniere tapusios "žemaitės" atidarytas filantropinis fondas veikia iki šiol, bet tik vienoj vietoj radau užuominas apie tai, kad su vietiniais indėnais Sara Braun nesielgė taip filantropiškai. Straipsnyje minimi gandai, kad ji pati savo elegantiškų rumų rūsyje kapodavo indėnams ausis. Kolonizacija ir besotis pelno gviešimasis neapsiėjo be neatleistinų žmonių aukų. Tūkstančiai čiabuvių buvo išstumti iš gimtų vietų, dažnai į rezervatus, kur pamažu išnyko. Čiabuvių tradicijos buvo išstumtos bjauraus, pelno siekiančio imigrantų kolonizatorių gyvenimo būdo.
Tai tipiška indėnų genčių istorija Pietų Amerikoje. Iki atvykstant baltiesiems, pagrindinis sausumoje gyvenančių indėnų genčių maistas buvo guanaco - grakštūs, panašūs į antilopes gyvūnai. Čilėj ir Argentinoj jų gausu iki šiol. Indėnams buvo nežinomas privačios nuosavybės sąvoka, tad baltųjų atvežtos avys jiems buvo tiesiog "baltos guanaco", kurių net nereikėjo medžioti, jos pačios ateidavo į rankas. Jei pradžioje ispanų konkistadorai dar turėjo abejonių ir audringų diskusijų dėl to, ar moralu užimti kažkieno jau gyvenamas žemes, tai skrupulų neliko iškart po to, kai indėnai papjovė pirmąją "baltųjų" avį (besiganusią tūkstantmečius indėnų gyventose žemėse). Netrukus civilizatoriai jau su azartu medžiojo indėnus, o už nužudytą indėną (tiksliau, pristačius jo ausis) buvo mokamą po svarą už vienetą.
Kaži kiek indėnų ausų lietuvės kolekcijoj?
