Išryškinau pirmas kelias juostas iš P. Amerikos. Kelionės pabaigoj, kai pamečiau ir sulaužiau visus turėtus fotoaparatus, nusipirkau kelias vienkartines kameras. Va kas gavosi...
Argentina juodai-baltai (Buenos Aires, La Boca, Lujan)
Čilė ir Argentina spalvotai (Buenos Aires, Čilės/Argentinos siena, Santiagas, Mendoza ir aplink, Le Tigre, San Telmo, La Boca)
2007-02-14
Žinau, kad i Buenos Aires dar grįšiu, todel niekur neskubu. Per penkias dienas pasitriname tik poroj ar trijuos rajonėliuos - mažytė dalis didžiausiame Argentinos mieste, kur gyvena beveik pusė šalies gyventojų. Viso šitame griežtai suplanuoto gatvių tinklo mieste yra 43 rajonai, žodžiu puikus miestas nesibaigiančiam slampinėjimui iš vienos gatvės į kitą, iš vieno rajono į kitą. Apsistojam San Telmo, nes cia gyvena musu nauja kelionės kompanjone, vokietaitė Ulrike - kung-fu kovotoja ir ispanų kalbos mokytoja. Pavojingas miksas, negana to, ji dar ir panaši i Kiddo Beatrix.
San Telmo
Tango mokytoja
San Telmo - bohemščikų rajonėlis. Kavinės, barai, gyva muzika, ledainės, menininkų rūbų ir antikvariato parduotuvėlės, nedideli turgeliai, pardavinėjantys vietinius skanėstus, senus rakandus, plokšteles ir Holivudo memorabilia. Nors jau ir patvinkes turistų, rajonas dar tebeturi autentišką veidą.
Įdomus miesto energijos mišinys - kažkoks didingos praeities alsavimo ir neužtikrinto ateities laukimo mišinys; kolonijinės istorijos pasididžiavimo dvelksmas, bet čia pat dar karštas nesenai patirtos ekonominės depresijos šnopavimas. XX amžiuj buvęs turbūt greičiausiai augusiu metropoliu, kuriam netrūko nieko, randamo bet kokiam vakarų Europos didmiesty, amžiaus pradžioje miestas pribloškė net visko mačiusį prancūzų architektą Corbusier, kuris vienu metu sužavėtas ir pasibaisėjęs, pavadino jį "gigantišku nepasotinamos energijos lydiniu". Milijonai Europos imigrantų iš Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Anglijos statė naujojo pasaulio miestą, pripildydami jį savo šalių kapitalo, architektūros ir kultūros. Miestas gyveno prabangiai ir linksmai, nerūpestingai pasinėręs į pramogas.
Vėlesni ekonominiai ir politiniai sukrėtimai miesto veidą išvagojo raukšlėmis. Darbininkų emancipacija, lydima galingų demonstracijų ir brutalių jų malšinimų (demonstracijos miesto kasdienybė ir dabar, tik jos nebegesinamos šūvių salvėmis). Ekonominis nuosmūkis, kuriame lemtingai sudalyvavo tarptautiniai bankai ir korporacijos, ir negrabus jo gydymas peso pririšimu prie dolerio, įstūmė šalį į dar didesnes skolas.
Visa tai brangiausią Lotynų Amerikos šalį pavertė prieinama ne tik vakarų, bet ir Čilės, Brazilijos ir kitų Pietų Amerikos žemyno šalių turistams bei naujiesiems ekonominiams imigrantgams, kurie pamažu užpildo pratuštėjusius rajonus. Sutemus saulei, prieš pravažiuojant šiukšlių mašinoms, gatves pirmiausia prašluoja cartoneros - rūšiuojantys šiukšlių kartoną ir priduodantys juos už skatikus. Parduotuvių vitrinos ir kiemai naktį, o dažnai ir dieną, padabinami masyviomis grotomis. Daug spynų ir mažos, vos metro aukščio durys grotose ir vartuose turi padėti apsisaugoti nuo dažnų vagysčių. Kaip rašo Rough Guide, "tai keblokai dera su Buenos Airių siekiu būti labiau Madridu, nei Meksiku".
2007-02-13
Madridas pasitinka apniukes ir smulkiu lietum. Aeruoste pasitinka Naras, čiaudėdamas ir raudonom akim. Jis čia jau trečią dieną, spėjo peršalti. Miesto įžymybės neįdomu, iš metro nusėdam į lokalą. Lokale į turistą ir žiūri kaip į turistą, t.y. barmenė primygtinai nekreipia dėmesio, o vietiniai klientai spokso į tavo šviesius plaukus (jei turi tokius kaip Naras). Lendam į jaukesnį vyno bariuką, kur galima patogiai įsitaisyti šalia bačkų ir siurbiant draugiško barmeno paduotą vynelį su užkandžiais, žvalgytis po aukštą patalpą. Patalpa siaura, vieną pusę jos užima baras, kitą - maži mediniai staliukai. Užverti galvą ir spoksai į apmusojusias ir aptrupejusias arkas, apšviestas paprastom, rankom dažytom lempikėm. Naras pasakoja apie fotosesija Kanaruose, ir kaip ten nuomojantis mašiną, nereikia užstato, nes net norėdamas negalėtum pabegti.
Į Buenos Aires turim skristi iš Madrido Barajas aeruosto. Architektas padirbėjo iš peties, kad pavertsi aeruostą ateities parku. Per kelis aukštus išvedžioti neva tai šiuolaikiniai stori blizgantys vamzdžiai, eskalatoriai ir nevisai aiškios paskirties aptakios futuristinės konstrukcijos, siekiančios lubas. Slapmpinėjam. Dar nežinom, kad teks čia užtrukti. Bet tuoj sužinom, nes Iberia airlines bando pateisinti savo blogą reputaciją. Stringam registracijoj, nes neturim bilieto atgal, ir taip esam priversti pavėluot į skrydį, skrydį atideda kitai dienai. Nakvojome viešbutyje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pats skrydis buvo patogus, neblogas maistas. Naro akys dar labiau pasruvusios krauju, jis panašus į teroristą, ir jam nepavyksta pašnekinti greta sėdinčios argentinietės.
Nusileidžiam i Buenos Aires Ezeiza aeruostą. Pamatę, stūksančius kalnus po aeruostą išmetyto bagažo be savininkų, su Naru juokiamės, laukdami "Iberia experience" tęsinio. Akurat. Antras aktas - mūsų (ir dar tuzino žmonių) kuprinės lieka Madride. Vėliau dar tris dienas jas mums pristatinės. Šnekėjom su kitais žmonėm, visi raukėsi paminėjus Iberia. Patarimas ateities kartoms - jei atsitiktų panaši situacija, reikalaukit iš avialinijų survival pack'o (marškinėliai, prausimosir ir skutimosi priemonės ir kt smulkmenos), arba kompensacijos būsimiems būtiniems pirkiniams. Arba bent jau rinkite kvitus už išlaidas - jei turėsit noro vėliau kovot, kad juos kompensuotų. Tas pats, jei užlaiko skrydį.
Šiaip ar taip, išeinam iš Ezeiza į šiltą ir drėgną vidurnaktį, ir siurbiam į save miesto kvapą. Taksistas skrodžia šešių juostų autostradą 140 kmph greičiu. Pro šalį skrieja 70 km apribojimo ženklai ir miesto žiburiai. Labas Argentina.
--
Rytas. Prabundu nedideliam švariam kambarėly, be langų, bet labai aukštomis lubomis. Palubėj pakibusio ventiliatoriaus sparnai blaško karštą orą. Aš viešbutėlyje miesto centre. Iš kambario išeinu tiesiai į baltą dengtą terasą, apstatytą vazonais su augalais ir apšviestą saulės. Pusryčius atneša pats šeimininkas Alejandro, pusamžis ispanų, italų, sirijiečių ir vietinių indėnų kraujo mišinys. Kava pilstoma lėtai. Neskubėdami pusryčiaujame ir draugiškai šnekučiuojamės su Alejandro apie Argentinos istoriją bei orientaciją mieste.
Buenos Aires nutviekstos ryškios saulės, akys nepripratę prie tiek šviesos. Oras įkaitęs kaip lydymo krosnyje. Įspūdingi, nemažai kur kiek apgriuvę, kolonijinio laikotarpio pastatai ir mašinos daugeliui primena turtingą Argentinos praeitį, o man - Kubos nuotraukas. Arba Barseloną - tik be pompos. Reikalai čia sprendžiami tiesiai ir paprastai. Eismas pavojingas, į ženklus nelabai kreipiama dėmesio (pirmas tas, kas pirmas prie sankryžos), bet beveik neteko girdėt, kad kas signalintų. Argentiniečiui nusispjaut į polit-korektiškumą - negras yra negro, bet kas indėniškos išvaizdos - peruano ar bolivano, žydas - russo ir pan. Be įžeidimo. Kalba tiesi ir turtinga keiksmažodžių, jei tave pavadins che boludo ("dideli kiaušai" - ne drąsuolis, o gal idiotas) ar ijo de puta, reiškia tu savas.
Ryški italų, ispanų, prancūzų kultūrų įtaka. Apskritai miestas labai europietiškas. Sako, Argentina - amerikietiškiausia Europos šalis. Smagiai nuteikia tai, kad beveik nematyt jokių dangoraižių, tik vienas kitas aukštesnis blizgantis finansinio kvartalo pastatas. Kvartalas po kvartalo miesto veidas greitai kinta - kavinių gatvelės, dizaino ir madų parduotuvėlės, vien tango batų ir rūbų kvartalas, turgūs, bariukai ir vyninės, viešbutukai ir hosteliai. Gyvas gatveles staiga keičia tuščias nutriušęs rajonėlis, o jei nepataikysi, už kelių krūvų šlamšto gali pasidaryti ir ne visai saugu.
Va buvom užklyde į La Boca rajoną, Boca Juniors komandos ir jų stadiono, kur prasidėjo Maradonos karjera, namus. Čia kiekvienas namas nudažytas skirtingai. Turbūt faina gyvent rajone, kur visi savo namą dažo mėgstamos futbolo komandos spalvomis. Rajono centras švarus ir pilnas žioplinėtojus viliojančių atrakcijų. Bet tik truputį paėjus nuo šito varginančio erzelio, gatvės labai greitai ima prastėti, temti, skęsti šiukšlėse. Mintį patyrinėti tokį, daug įdomesnį, rajoną labai energingai atšaldo iš namukų ir garažų lendantys vietiniai, ir visokiais būdais bandantys įspėti, atkalbėti ir nukreipti šalin. Naras, turintis uoslę pavojingiems rajonams, ir kurį iš pavojingiausių San Francisco vietų yra gelbėję tik policininkai ir juodaodžiai armėnai, negali atstebėti, kokie rūpestingi šitie vietiniai.
Šiandien gan vėsu. Vakar naktį miestą užklupo audra ir galingas lietus. Vanduo taip pylė, lyg ant stogo birtų žvyras, atrodė, kad nuplaus mūsų hostelį. Laikas sočių pietų į vietinį restoranėlį, kur didžiuliai langai išilgai sienų visada atidaryti, ir viduje sėdintys gali šnekėtis su kitai, sėdinčiais prie staliukų išorėje. Dvi ten dirbančios močiutės, prisimena ne tik mus (vadina amor, corazon) bet ir ką valgėme visus kartus prieš tai. Gal ir nėra sunku prisiminti, kai restoranai čia paduoda tik mėsą:) Bet užtat kokia mėsą! Bet gal apie tai kitą kartą...
