Oročėnų taigos jausmas

D. Brandišausko nuotrauka
Prieš keletą savaičių Šiaurės Atėnuose perskaičiau nepaprastai įdomų ir išsamų interviu su antropologu, Aberdino universiteto doktorantu Donatu Brandišausku. Pajutimas, gilesnis žvilgsnis į oročėnų (evenkų) ir kitų šiaurės klajoklių/medžiotojų tautų kultūras - įmanomas tik gyvenant kartu, ir lydimam sėkmės, esant priimtam vietinės dvasios-šeimininko.
Sėkmės prisijaukinimas, santykis su aplinka, gyvūnais, ritualai, būsenos. Kas tačiau neišreiškiama žodžiais - žodžiai gali atnešti melą.
Kalba, bet nedaug. Yra dalykų, apie kuriuos nebūtinai kalba. Turi paplitusį negražų posakį „A ja chui znajet“, ir jei ne vietoj ir ne laiku suformuluosi dar ir netikusį klausimą, gausi tokį atsakymą. Kartais patenki į palankią situaciją ir tada gali paklausti konkrečiai. Tada gausi atsakymą. Apie sukonstruotas situacijas paprastai neatsako. Kartais išvis nieko nesako, nes mano, kad dvasia – šeimininkas sureaguos, kad kalbėdamas apie žvėrį neteks sėkmės. Tai, ko žmogus nesako, antropologui irgi labai svarbu. Įvedi tai į bendrą kontekstą ir matai, ką žmogus sako ir ko nesako.Paties D. Brandišausko istorija įdomi - kaip vaikystės domėjimasis indėnais (visi domėjomės) tapo studijų objektu, profesija, gyvenimo užsiėmimu. Mane žavi ir domina žmonės, kurie sugeba nepamesti to grūdo.
Visas interviu: Oročėnų taigos jausmas