bloggalerijasuramericayoutuberywordkontakts

Algis Budrys: Science-fiction writer and editor

Independent nekrologas Amerikos lietuviui, fantastikos zanro rasytojui Algiui Budriui.

His short stories are incisive, intellectually challenging and highly professional; but now read too often as though they are bursting at their seams, as though they should have taken longer to tell. Although some of them, like "Nobody Bothers Gus" (1955), remain intensely readable, they are the work of a man intent on proving himself against the challenge of other new writers like Philip K. Dick and Richard Matheson.

But it is with the novels that Budrys's full, obdurate, gripping, hard-thinking intensity as a creative mind fully blossoms. [...]

Budrys's early masterpiece, Rogue Moon (1960), soon followed. [...] its depiction of modern humanity lost in deadly labyrinths of its own making has been influential on at least two generations of science-fiction writers, including Greg Bear, William Gibson, Dan Simmons.

Aciu Montei uz linka.

Related Entries:
Matas Šalčius
Nežinojau, kad sapnavau
Shetland, Marshall ir Punta Arenas
Pirmas lietuvis mėnulyje
Os Lituanos No Brasil
Komentarai (2)  Permalink

Matas Šalčius

Matas Šalčius XXa pradžioje motociklu apkeliavo pasaulį. Strigo Pietų Amerikoj, Buenos Airėse pradėjo leisti laikraštį "Išvien" (nepriklausomos Lietuvos laikais buvo pirmasis "Trimito" redaktorius.) Mirė Bolivijoj.

(Ačiū Mindui)
Related Entries:
LLL (Los Lituanos Locos)
Che boludo vagabundo
Shetland, Marshall ir Punta Arenas
Pirmas lietuvis mėnulyje
Os Lituanos No Brasil
Komentarai (1)  Permalink

Nežinojau, kad sapnavau

Nepažįstu Audriaus, jis Barselonoje, jo žodis lakoniškas ir aštrus. Atsitiktinai aptikau jo apsakymus-laiškus, ir negalėjau atsitraukti, sakykim nuo Miercoles es mañana.

Consulta

Yra masina. Ji turi varikli, turi ratus, variklis dirba, taciau ratai nesisuka.
sakau, gal sankaba sugedusi? Taciau dabar berasant pagalvojau, gal, po galais,
vairuotojo truksta?

Kelinta diena galvoju, kad reikes ko gero skambinti Jaafar´ui, kad mane priimtu
nesiku statybose. Isejau is irakietisko restorano nes nepakenciau jo savininko,
o jis manes. Negi iseiti turejo jis, galvoju dabar? Gal ir gerai kad as
nusileidau.

Sake cia kaskoks espiritrualas is Pietu Amerikos, Chodorovskis, jei neklystu,
kad viena is triju salygu kaip tapti laimingu yra pries iseinant is namu
pasikvepinti batu padus, taip parodysi meile savo miestui. Antras budas: 3-4
valandas milimetras po milimetro isbuciuoti savo mylimosios kuna, kartojant "esi
mylima". Ir paskutine salyga yra sudeginti savo mamos nuotrauka, sumaisyti
pelenus su savis myzalais ir pabarstyti kiekviename namo kampe.

Sia savaite arbuzai kainuoja apie 0.70 euro. Turgelyje nusipirkau puse arbuzo, 6
persikus ir 6 nektarinus bei puse kg raudonu slyvu. O per gimdieni pries pora
dienu gavau dovanu du saunius didelius virtuvinius peilius, kulinarine knyga su
Pinchoto receptais is Boquerios ir placias skaiciai oranzines spalvos
tailandietiskas kelnes.

Kaip lietuviai gyvena Taradelyje

Buna visokiu formu, viena is ju ­ lietuviai. Jonas su agronomiskais usiukais ir
auskiniu dantimi, Regina labai elegantiska ir kulturinga moteris. Tik kartais,
tylesniu balsu pasako blet. Dvidesimt metu vireja isdirbo, paskutine vieta buvo
Maximos Akropolio restorane Siauliuose. Ilga laika gyveno Tytuvenuose, vasara
irgi eidavo maudytis i Bridvaisio ezera. Netoli piliakalnio, ten kur paskendo
pionieriu vadovas, atvaziavo is Kaliningrado narai, blet, pasinere su tokiu
plaustu i penkiu metru gyli, o ten, ziuri, skyle tokia. Ir vanduo. Antras dugnas
ten yra. Schiukos, blet, dvimetrines plaukioja. Tai patvarke ten jos ta
pionieriu vadova, nerado jo niekur.

...
Related Entries:
Algis Budrys: Science-fiction writer and editor
Matas Šalčius
Shetland, Marshall ir Punta Arenas
Pirmas lietuvis mėnulyje
Os Lituanos No Brasil
Komentarai (0)  Permalink

Shetland, Marshall ir Punta Arenas

Shetland
Shetland (flickr)

Šetlando salų, priklausančių Škotijai, yra virš 100, bet tik 19 jų apgyvendintos
. Saloms kliūna didžiausios audros, kokias tik sugeba sukelti Atlantas. Uolas ir fjordus dengia tirštas rūkas, gairina vėjas ir plauna lietūs. Parkuodamas mašiną, turi teisingai ją pastatyt, antraip vėjas išplėš atidarytas dureles. Du trečdaliai skrydžių į salas grįžta į Škotiją.

Užtat vasaros ramesnės ir nepaprastai gražios. Vidurvasarį saulė usileidžia tik kelioms minutėms. Baltomis naktimis vietiniai apsirengia šviesiais rūbais ir žaidžia naktinį golfą.

Žolės beveik nėra, tai vietinės avys rupšnoja jūros žolę, kurios gausu salų krantuose. Aviena turi jūros žolės prieskonį. Vienintelis salose alaus bravoras vadinasi Valhalla. Aludariai įsigudrino alų daryti iš tos pačios jūros žolės. Šiemet vienoje iš salų, buvusioje RAF karinėj bazėj, atidaryta pirmoji viskio varykla, Blackwoods. Drėgnas oras, vietinių šaltinių vanduo ir "lėtos" durpės yra idealiausios salygos malt'ui. Blackwoods viskio teks palaukti, brendimas užtrunka bent kelis metus. Bet Šetlando degtinę ir džiną jau galima rasti parduotuvėse. Jie netikėtai išpopuliarėjo tarp.. juodų pietų afrikiečių. Jiems patinka faktas, kad gėrimai neturi jokių istorinių asociacijų.

Kai Vaalhalla aludes savininkas kėlė dukters vestuves, suplauke beveik visi salos gyventojai. šventėje maistas, alus ir stiprieji gėrimai liejasi laisvai. Bet jei nori nealkoholiniu gėrimu, teks susimoketi! Vestuvės truko 4 dienas. Pirma diena svarbiausia, bet antrą dieną reikia pasivyti pirmąją. Trečią dieną reikia išgerti kas liko, na, o ketvirtąją - padaryt pachmieliuką.

Toks tad gyvenimas šiaurėje!

Sėdžiu restoranėlyje Paskutinės Vilties įlankoje ir klausausi šetlandiečių poros pasakojamų istorijų. Pro langą matosi uosto molas, su prisišvartavusių žvejų laivelių stiebų mišku. Iš už kito staliuko užkalbina raudonžandis amerikietis, gyvenantis Marshall salose. Lietuva jiems - paslaptis, kaip ir jų salos man. Bet Lietuva kur kas artimesnė Čilės Patagonijai, nei gali pamanyt.

Vietiniam laikrašty aptinku istoriją apie garsiausią vietinę porą - vienus pirmųjų Čilės kolonizatorių, portugalą Jose Nogueira ir jo žmoną Sara Braun, imigrantę iš Lietuvos. XIX a pabaigoje jie praktiškai išrado avininkystę nesibaigiančiose Čilės Patagonijos stepėse. Jie įsteigė La Sociedad Explotadora del Tierra del Fuego ("Ugnies Žemės eksploatacijos bendrija"). Vyrui mirus, verslo vadeles į rankas perėmė lietuvė. La Sociedad isigijo per pusantro milijono hektarų (dafiga!) žemės, verslui aptarnauti buvo įkurtos kelios naujos gyvenvietės, pastatyti galingi ir modernūs avių vilnos kirpimo ir mėsos perdirbimo kompleksai.

Punta Arenas (flickr)
Punta Arenas (flickr)

Važiuoju į Punta Arenas, kur tikiuosi sužinoti daugiau apie lietuvius kolonizatorius. Tuo pačiu iš Punta Arenas aeruosto skrisiu aukščiau į šiaurę. Tik pasiekęs šitą galą, sužinojau, kad Čilės pietūs atskirta nuo likusios šalies Torres del Paine ir kitais nepereinamais kordilerų kalnais. Kiti keliai į šiaurę yra tik laivu, kursuojančiu kas porą savaičių, arba ilgas aplinkkelis Ruta 40 per Argentiną.

Po Puerto Natales Punta Arenas atrodo intensyvus miestas. Siauromis gatvelėmis tarp nedidelių pardutuvių, supermarketų ir restoranėlių zuja mašinos. Į akis krenta keletas didingesnių pastatų centre, bet šalia - nušiurę gal šimto meto senumo sandėliai ir plytiniai pastatai palei uostą.

Senais laikais, prieš Panamos kanalo laikus, Punta Arenas buvo tarptautinis uostas banginių medžiotojams, garlaiviams ir okeaninių verslo kelių burlaiviams. Tai buvo paskutinis aprūpinimo taškas prieš plaukiant aplink Rago iškyšulį arba Magelano sąsiauriu. Ideali uosto vieta pagimdė mažą turto epicentrą, dominuotą europiečių imigrantų, besikrovusių kapitalą iš baltojo Magelano aukso.

Palace of Sara Braun
Saros braun
rūmai

Saros Braun rūmai priešais Punta Arenas centrinę aikštę - tikras pasipuikavimas Braun ir šeimos sėkme. Plytinio pastato projektui XIX pabaigoj buvo nusamdyti patyrę Europos meistrai ir garsus prancūzų architektas. Įspūdingas neoklasikinis projektas (mandras pavadinimas iš bukleto:) ir prabangus apstatymas liudija XIX amžiaus prabangą ir klestinčio "auksinės epochos" vilnos verslo praeitį. Dabar rūmai paversti muziejumi, ekskliuzyviniu viešbučiu ir restoranu, kuriame prabangą papietauti gali sau leisti nebent tokie tipažai kaip Ispanijos karalius.

Kelių žmonių, tame tarpe muziejaus darbuotojų, klausiu apie legendinę lietuvę. Man atšaunama, kad ji buvo rusė. Prabangiais europietiškais baldais apstatytuose kambariuose kabančiame didžiuliame paveiksle žiūriu į Sarą Braun ir atrodo, matau lietuviškus bruožus. Angliška Braun pavardė, ir rūmų bibliotekoje likusios angliškos šeimininkės skaitytos knygos mane dar labiau glumina. Paslaptis paaiškėja, kai internete randu, kad žydų Braun šeima iš "Rusijos" miesto Telsen (taip caro Rusijos laikais buvo vadinami Telšiai) į Pietų Ameriką atvyko, bėgdami nuo caro vykdyto žydų persekiojimo.

Milijoniere tapusios "žemaitės" atidarytas filantropinis fondas veikia iki šiol, bet tik vienoj vietoj radau užuominas apie tai, kad su vietiniais indėnais Sara Braun nesielgė taip filantropiškai. Straipsnyje minimi gandai, kad ji pati savo elegantiškų rumų rūsyje kapodavo indėnams ausis. Kolonizacija ir besotis pelno gviešimasis neapsiėjo be neatleistinų žmonių aukų. Tūkstančiai čiabuvių buvo išstumti iš gimtų vietų, dažnai į rezervatus, kur pamažu išnyko. Čiabuvių tradicijos buvo išstumtos bjauraus, pelno siekiančio imigrantų kolonizatorių gyvenimo būdo.

Tai tipiška indėnų genčių istorija Pietų Amerikoje. Iki atvykstant baltiesiems, pagrindinis sausumoje gyvenančių indėnų genčių maistas buvo guanaco - grakštūs, panašūs į antilopes gyvūnai. Čilėj ir Argentinoj jų gausu iki šiol. Indėnams buvo nežinomas privačios nuosavybės sąvoka, tad baltųjų atvežtos avys jiems buvo tiesiog "baltos guanaco", kurių net nereikėjo medžioti, jos pačios ateidavo į rankas. Jei pradžioje ispanų konkistadorai dar turėjo abejonių ir audringų diskusijų dėl to, ar moralu užimti kažkieno jau gyvenamas žemes, tai skrupulų neliko iškart po to, kai indėnai papjovė pirmąją "baltųjų" avį (besiganusią tūkstantmečius indėnų gyventose žemėse). Netrukus civilizatoriai jau su azartu medžiojo indėnus, o už nužudytą indėną (tiksliau, pristačius jo ausis) buvo mokamą po svarą už vienetą.

Kaži kiek indėnų ausų lietuvės kolekcijoj?
Related Entries:
Matas Šalčius
Disposable image dump
Fast forward
Carretera Austral
XI Región
Komentarai (0)  Permalink

Pirmas lietuvis mėnulyje

Zinger parduotuve Comodoro Rivodavia

Paliekam pusiasalį, grįžtam į Puerto Madryn, iš kur traukiam toliau
į pietus. Jau žinau, kad vidurio pietų Patagonijoje, okupuotoje naftos verslovių, nėra ką veikti (nebent ką domintų naftos išgavimo technologijos ir geodezija). Comodoro Rivodavia, nuobodžiame tarpiniame mieste turime pralaukti keletą nakties valandų, kol atsidarys autonuoma. Autobusų stotis pilna tokių, kaip ir mes, laukiančių. Prieš mus nukritęs į kampą ant purvinų grindų, pasidėjęs galvą ant tašės, miega keleivis su užgesusia cigarete lūpose.

Naftos ir transporto mieste mašinos nuoma brangesnė, nei teko susidurti kituose miestuose. Patirtis parodė, kad labiau į turizmą orientuotose vietose nuoma bene dvigubai pigesnė. Šiaip ar taip, sėdam į Chevy, į grotuvą eina ką tik įsigyti Babasonicos (gera argentinietiška indietronika) ir Big Yuyo (atsitiktinis, bet visai smagus vietinis regis) diskai, ir skriejam puikia autostrada pro lėtai linksinčias, juodai raudonas naftos gręžinių galvas. Mūsų sekantis tikslas - Sarmiento. Rough Guide rašo, kad ją įkūrė keturios lenkų, viena lietuvių ir kelios Boer'ių (pietų afrikiečiai, pabėgę nuo britų karo) šeimos, ir kad netoliese yra du petrifikuoti miškai, vienas kurių turi Hector Shlapelis vardą. Taisaknt, važiuojam ieškot colonia Lituano.

Sarmiento pasirodo beesas mažas, plokščias ir nuobodokas miestelis. Kartais jo nuobodybę praskaidrina gatvėmis pralekianti bomberos voluntarios (savanorių gaisrininkų) mašina įjungtomis sirenomis. Kaip supratau, taip buvo skelbiama apie sportinio bėgimo pradžią, nes paskui mačiau gatvėm risnojančius vaikinus ir merginas su numeriais.

Informacijoje klausiame apie vietinius lietuvius, viena moteriškė prisimeną vien
ą šeimą. Bando pasakyt pavardę, gaunasi kazkas panašaus i "Pašluostė". Berods jiems priklauso viena iš agro-turizmo sodybų. Deja, šeima išvykusi pas sergančią dukrą į kitą miestą.

Išsinuomojam motelį. Einam į parekomenduotą geriausią vietinę parrilla (taip vadinamos populiarios rimto svorio steikų užeigos). Restoranas atrodo toks biškį euroremontinis, užsisakom steikų rinkinį. Prie steiko padavėjas, panašu kad jis gi ir užeigos savininkas, paduoda kažkokį įdomų buteliuką, kuriame drumstame aliejaus konsistencijos ir riebumo tamsiame skystyje plaukioja kažkokios žolelės ir įstumtas kamštis. Mėsa puiki, o su šiuo mistiniu padažu, dar skanesnė.

Pamažu įsišnekame. Valgau mėsą jau 55 metus, sako sveikai atrodantis padavėjas. Toliau jis pasakoja, kad argentiniečiai išties valgo mėsą kasdien, ir išties tokiomis, puskilograminėmis porcijomis. Jei nepavalgau mėsos kokią dieną, sako nei storas nei plonas padavejas, tai skaudą galvą. Tas pats, jei neišgeriu mate. Aš spėlioju, kad gal šioje kombinacijoje ir glūdi jų paslaptis. Mėsa ir matė.

Sužinojęs, kad mes lietuviai, jis staiga pagyvėja ir ima pasakoti apie čia paplitusią Šlapelių giminę. Garsiausias miesto žmogus pasirodo beesąs Kazimieras Šlapelis, vienas pirmųjų Sarmiento gyventojų, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų. Tai jis, skriedamas virš kalnų savo lėktuvu, atrado tą kelią, kuriuo mes atvažiavome. Padavėjas pakviečia prie lango, ir rodo pirštu į gatvę - va, matai, čia paminklas Kazimierui. Žiūriu, tikrai, pagrindinių gatvių sankryžą stebi balto akmens galva. Lituanian massive!

Grįžtu namo ir apsunkes nuo maisto, krentu į lovą. Atsiverčiu anglo Bruce Chatwin knygą "In Patagonia", kurią pasiėmiau į kelionę. Puiki knyga, pilna keisčiausių kelionės istorijų ir legendų iš autoriaus kelionės po Patagoniją prieš kelis dešimtmečius. Kartais jos viražai sutampa su mūsų kelionės vietomis. Įsivaizduokit mano nustebimą, kai atverčiu naują skyrių, ir skaitau, kaip jame autorius kaip tik atvyksta i Sarmiento! Negana to, po kelių pastraipų jis jau pas Kazimierą Šlapelį svečiuose! Ar ne perdaug sutapimų?

Lietuvio portretas bene šilčiausias visoje knygoje, pilnoje nejaukių ir kartais pavojingų, fatališkų ir liūdnos lemties personažų.
But the town's most distinguished citizen was the Lithuanian, Casimir Slapelič. Fifty years ago he found the dinosaur in baranca. Now, toothless, hairless and in his middle eighties, he was one of the oldest flying pilots in the world. Each morning he put on his white canvas flying-suit, pottered down to the Aero Club in his Moskva and hurled himself and his antique monoplane to the gales. The risk merely inceased his appetite for life.

The wind has polished his nose and coloured it pale lilac. I found him at lunch ladling the borstsch into the ivory orb of his head. He had made his room cheerful, in the Baltic way, with flowered courtains, geraniums, diplomas for stunt flying and a signed photograph of Neil Armstrong. All his books were in Lithuanian, the aristocrat of Indo-European languages, and concerned his country's plans for independence.

His wife has died and he had adopted a young Indian couple, out of kindness and for company. The girl sat against the white wall, suckling her baby, devouring visitors with mica-shining eyes.

Casimir Slapelič was a prodigy. Once he had tried to be a bird man. Now he would like to go to the Moon.

Desierto Colorado / Valle de la Luna

Tik dabar supratau, ką autorius turėjo omeny, kalbėdamas apie mėnulį... Petrifikuotas miškas, į kurį nuvažiavome vėliau (tiesa, ne į privatų ir sunkiai pasiekiamą Viktoro Šlapelio, o į įspūdingesnį ir labiau prieinamą valstybinį Sarmiento) - tai 70 mln metų senumo suakmenėję medžiai ir fosilijos, išsibarstę didžiuliuose žvėriško vėjo gairinamuose plotuose, kurie neprimena nieko daugiau... nebent kitą planetą. Žalia, raudona, oranžinė, melyna, sepija spalvos ir atspalviai, linijos, ruožai, užpildo neįtikėtino reljefo slėnius, apsuptus išgraužtų vandens ir vėjo, keisčiausių formų ir dar keistesnių spalvų kalvų... Maždaug taip atrodė žemė dinozaurų laikais. Lavos užpilti medžiai ir gyvūnai per milijonus metų suakmenėjo ir tapo savo pačių kopijomis. Muziejaus kambarėlyje mačiau net išlikusius medžių lapų atspaudus. O taip pat išlikusią nuotrauką, darytą lietuvio tyrinėtojo.

Fotografija is muziejaus

Dabar, veikiami vėjo, temperatūros kaitos, kalnai yra ir atidengia savo turtus. Neverta bandyt aprašyti įspūdžių ir vaizdų, nes tam reiktų mėnulio žodyno. Ši vieta vadinama Valle Lunar.

Kelios fotkės.
Related Entries:
Pics from the lost camera II
Porro en tu cabeza
Che boludo vagabundo
Panoramos I
Asado
Komentarai (3)  Permalink

Os Lituanos No Brasil

Anadien bičiuliui aludėj pasakojau apie vieną filmą, kurį teko matyt lietuviškų dok. filmų festivalyje Skalvijoj prieš kelis metus. Salė buvo pustuštė ir šalta, bet filmas puikus.

Filmo autorius - lietuvių kilmės režisierius Julius Zizas, dirbęs su Meku, dabar gyvenantis Niujorke. Jis pats parašė juostos scenarijų filmui, kuriame pasakojama apie tarpukario emigraciją. 30 tūkst. lietuvių atvyko į Braziliją, tikėdamiesi gauti pažadėtos žemės sklypą ir pradėti naują gyvenimą. Vietoj to, buvo priversti užimti vergų vietas kavos plantacijose. Sunku patikėti, kiek nedaug tepasikeitė laikai.

Pradžia tarsi tiriamojo žurnalistinio-dokumentinio filmo, maždaug LR žurnalisto A. Dargio kriminaline konspiracine nuotaika, lėtai vyniojama tikra, bet beveik mistinė istorija. Filmo autorius pamažu seka tarpukario Kauno aferistų grupuotės pėdsakais iki pat Brazilijos. Tačiau vidury filmo siužetas ir tempas staiga apsiverčia ir tampa meilės istorija spalvomis trykštančiose Rio de Janeiro gatvėse.

Julius Ziz (Julius Žižliauskas) / Fabiano Canosa
"Eldorado - Os Lituanos No Brasil" ("Eldoradas - Lietuviai Brazilijoje"), 2001, 1:15

Trumpa LFC apžvalga, IMDB puslapis, Contracampo.
Daugiau apie lietuvius Brazilijoje.

--
The period from 1924 to 1928 saw a stimulus to immigration of Lithuanians to Brazil. The initiative, however, was part of a government endeavor to make the Brazilian population more white in color. The result is seen today in the presence of some two thousand Lithuanians and their descendants. Eldorado - Lithuanians in Brasil includes scenes filmed in São Paulo, Rio, and in Vilnius, in Lithuania, with statements by people who left their native land to try life in Brazil. The documentary also includes files never previously on view from the last century made by anonymous film makers.
Related Entries:
Matas Šalčius
Shetland, Marshall ir Punta Arenas
Pirmas lietuvis mėnulyje
peru video
Esa cumbiera intelectual
Komentarai (0)  Permalink
1-6/6