Paliekam pusiasalį, grįžtam į Puerto Madryn, iš kur traukiam toliau į pietus. Jau žinau, kad vidurio pietų Patagonijoje, okupuotoje naftos verslovių, nėra ką veikti (nebent ką domintų naftos išgavimo technologijos ir geodezija). Comodoro Rivodavia, nuobodžiame tarpiniame mieste turime pralaukti keletą nakties valandų, kol atsidarys autonuoma. Autobusų stotis pilna tokių, kaip ir mes, laukiančių. Prieš mus nukritęs į kampą ant purvinų grindų, pasidėjęs galvą ant tašės, miega keleivis su užgesusia cigarete lūpose.
Naftos ir transporto mieste mašinos nuoma brangesnė, nei teko susidurti kituose miestuose. Patirtis parodė, kad labiau į turizmą orientuotose vietose nuoma bene dvigubai pigesnė. Šiaip ar taip, sėdam į Chevy, į grotuvą eina ką tik įsigyti Babasonicos (gera argentinietiška indietronika) ir Big Yuyo (atsitiktinis, bet visai smagus vietinis regis) diskai, ir skriejam puikia autostrada pro lėtai linksinčias, juodai raudonas naftos gręžinių galvas. Mūsų sekantis tikslas - Sarmiento. Rough Guide rašo, kad ją įkūrė keturios lenkų, viena lietuvių ir kelios Boer'ių (pietų afrikiečiai, pabėgę nuo britų karo) šeimos, ir kad netoliese yra du petrifikuoti miškai, vienas kurių turi Hector Shlapelis vardą. Taisaknt, važiuojam ieškot colonia Lituano.
Sarmiento pasirodo beesas mažas, plokščias ir nuobodokas miestelis. Kartais jo nuobodybę praskaidrina gatvėmis pralekianti bomberos voluntarios (savanorių gaisrininkų) mašina įjungtomis sirenomis. Kaip supratau, taip buvo skelbiama apie sportinio bėgimo pradžią, nes paskui mačiau gatvėm risnojančius vaikinus ir merginas su numeriais.
Informacijoje klausiame apie vietinius lietuvius, viena moteriškė prisimeną vieną šeimą. Bando pasakyt pavardę, gaunasi kazkas panašaus i "Pašluostė". Berods jiems priklauso viena iš agro-turizmo sodybų. Deja, šeima išvykusi pas sergančią dukrą į kitą miestą.
Išsinuomojam motelį. Einam į parekomenduotą geriausią vietinę parrilla (taip vadinamos populiarios rimto svorio steikų užeigos). Restoranas atrodo toks biškį euroremontinis, užsisakom steikų rinkinį. Prie steiko padavėjas, panašu kad jis gi ir užeigos savininkas, paduoda kažkokį įdomų buteliuką, kuriame drumstame aliejaus konsistencijos ir riebumo tamsiame skystyje plaukioja kažkokios žolelės ir įstumtas kamštis. Mėsa puiki, o su šiuo mistiniu padažu, dar skanesnė.
Pamažu įsišnekame. Valgau mėsą jau 55 metus, sako sveikai atrodantis padavėjas. Toliau jis pasakoja, kad argentiniečiai išties valgo mėsą kasdien, ir išties tokiomis, puskilograminėmis porcijomis. Jei nepavalgau mėsos kokią dieną, sako nei storas nei plonas padavejas, tai skaudą galvą. Tas pats, jei neišgeriu mate. Aš spėlioju, kad gal šioje kombinacijoje ir glūdi jų paslaptis. Mėsa ir matė.
Sužinojęs, kad mes lietuviai, jis staiga pagyvėja ir ima pasakoti apie čia paplitusią Šlapelių giminę. Garsiausias miesto žmogus pasirodo beesąs Kazimieras Šlapelis, vienas pirmųjų Sarmiento gyventojų, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų. Tai jis, skriedamas virš kalnų savo lėktuvu, atrado tą kelią, kuriuo mes atvažiavome. Padavėjas pakviečia prie lango, ir rodo pirštu į gatvę - va, matai, čia paminklas Kazimierui. Žiūriu, tikrai, pagrindinių gatvių sankryžą stebi balto akmens galva. Lituanian massive!
Grįžtu namo ir apsunkes nuo maisto, krentu į lovą. Atsiverčiu anglo Bruce Chatwin knygą "In Patagonia", kurią pasiėmiau į kelionę. Puiki knyga, pilna keisčiausių kelionės istorijų ir legendų iš autoriaus kelionės po Patagoniją prieš kelis dešimtmečius. Kartais jos viražai sutampa su mūsų kelionės vietomis. Įsivaizduokit mano nustebimą, kai atverčiu naują skyrių, ir skaitau, kaip jame autorius kaip tik atvyksta i Sarmiento! Negana to, po kelių pastraipų jis jau pas Kazimierą Šlapelį svečiuose! Ar ne perdaug sutapimų?
Lietuvio portretas bene šilčiausias visoje knygoje, pilnoje nejaukių ir kartais pavojingų, fatališkų ir liūdnos lemties personažų.
But the town's most distinguished citizen was the Lithuanian, Casimir Slapelič. Fifty years ago he found the dinosaur in baranca. Now, toothless, hairless and in his middle eighties, he was one of the oldest flying pilots in the world. Each morning he put on his white canvas flying-suit, pottered down to the Aero Club in his Moskva and hurled himself and his antique monoplane to the gales. The risk merely inceased his appetite for life.
The wind has polished his nose and coloured it pale lilac. I found him at lunch ladling the borstsch into the ivory orb of his head. He had made his room cheerful, in the Baltic way, with flowered courtains, geraniums, diplomas for stunt flying and a signed photograph of Neil Armstrong. All his books were in Lithuanian, the aristocrat of Indo-European languages, and concerned his country's plans for independence.
His wife has died and he had adopted a young Indian couple, out of kindness and for company. The girl sat against the white wall, suckling her baby, devouring visitors with mica-shining eyes.
Casimir Slapelič was a prodigy. Once he had tried to be a bird man. Now he would like to go to the Moon.
Tik dabar supratau, ką autorius turėjo omeny, kalbėdamas apie mėnulį... Petrifikuotas miškas, į kurį nuvažiavome vėliau (tiesa, ne į privatų ir sunkiai pasiekiamą Viktoro Šlapelio, o į įspūdingesnį ir labiau prieinamą valstybinį Sarmiento) - tai 70 mln metų senumo suakmenėję medžiai ir fosilijos, išsibarstę didžiuliuose žvėriško vėjo gairinamuose plotuose, kurie neprimena nieko daugiau... nebent kitą planetą. Žalia, raudona, oranžinė, melyna, sepija spalvos ir atspalviai, linijos, ruožai, užpildo neįtikėtino reljefo slėnius, apsuptus išgraužtų vandens ir vėjo, keisčiausių formų ir dar keistesnių spalvų kalvų... Maždaug taip atrodė žemė dinozaurų laikais. Lavos užpilti medžiai ir gyvūnai per milijonus metų suakmenėjo ir tapo savo pačių kopijomis. Muziejaus kambarėlyje mačiau net išlikusius medžių lapų atspaudus. O taip pat išlikusią nuotrauką, darytą lietuvio tyrinėtojo.
Dabar, veikiami vėjo, temperatūros kaitos, kalnai yra ir atidengia savo turtus. Neverta bandyt aprašyti įspūdžių ir vaizdų, nes tam reiktų mėnulio žodyno. Ši vieta vadinama Valle Lunar.
Kelios fotkės.
