Geriau vėliau nei niekad, tai čia įmetu porą momentų iš motobolo čempionato rungtynių Kretingoje.
Rungtynėse, kaip sakė vienas bičiulis, lietuvių seniai pasijuokė iš Bielorusijos vaikų ir užmėtė juos kamuoliais (rezultatas - 14:0).
Rungtynių pertraukėlės metu komentatorių pakylos darbuotojai pirmą kartą vietoj rusiškos melodijos parenka lotynišką.. ir čia netikėtai publikos džiaugsmui sužiba vietinės cumbia atmainos perlas... Ole!
Bet čia nieko, kokie dalykai čia dėjosi per antro rato rungtynes! Kai kam tai buvo life-changing experience. Tikiuosi, Tomas papostins, mačiau turi gerų fotkių.
Motobolas - vienintelė ir nepameluota, tikra žemaitiška sporto šaka.
Išrasta ji buvo Žemaitijoje: vienos tarybinės ūkio įmonės mechanikams įsigijus keletą krosinių motociklų ir iš neturėjimo ką veikti sandėlyje ėmus važinėtis ir spardyti vietoje besimėčiusias kartonines dėžes ir arbūzus, pro šalį ėjusiam brigadininkui į galvą šovė geniali mintis perkelti šį veiksmą į aikštę ir tarybų šalies gyventoju širdis. Taip Kretingoje gimė motobolo komanda "Žemūktechnika" ir pirmasis Lietuvoje motobolo stadionas.
Netrukus žaidimas pasklido sovietuose - Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, ir kapitalistinėje Europoje - Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje.
Vaikystėje stengdavausi nepraleist nė vienų motobolo žaidynių ir stebėti, kaip mano miesto komanda karšia kaulus naujai užsienio (dažniausiai - vokiečių) ekipai. Taip pat nepraleisdavau progos apsistumdyti su kitais vaikais prie tinklinės vielos bei prisigrobti tos komandos lipdukų, ir šiais trofėjais apklijuoti savo rūbų spintą bei kambario durų stiklą. Kitaip sakant, buvau didžiausias šio sporto fanas.
Po sovietų kracho, kolūkių ir komandos laukė nelengvas likimas, ir atrodė, kad šis sportas gali išnykti amžiams. Bet pasirodo ne, ir štai feniksas keliasi iš pelenų (tiksliau, iš stadiono suolų nuolaužų) - Kretingos komanda, dabar besivadinanti "Milda", kovoja Baltarusijos čempionate.
Keletas neginčijamų faktų bei prasimanymų apie motobolą:
1) Kretingos komandos pavadinimų kitimo seka: Švyturys, Žemūktechnika, Uotas, Milda
2) Lietuvoje egzistuoja dar 2 komandos: Skuodo Bartas-1 ir Bartas-2
3) Kretingos "Žemūktechnika" yra buvę Europos motobolo čempionai
4) Motobolas atsirado Prancūzijoje, motorizuotiems paštininkams, iš neturėjimo ką veikti pradėjusiems žaisti motociklais kamuoliu gatvėje
5) Motobolas kilo iš Prancūzijojos cirko pasirodymo
6) Motobolo komandą sudaro 4-5 motorizuoti žaidėjai ir vienas beginklis vartininkas
7) Motobolo kamuolys yra gerokai didesnis nei futbolo
8) Nė vienos motobolo rungtynės neapsieina be incidento, kurie šiaip jau yra labai publikos laukiami
9) Pirmieji Lietuvos motobolo komandos nariai žaidė specializuotais motociklais "Kavrovec" (175 kub.cm., gam. Rusijos mieste Kavrov)
10) Šių metų rungtynėse (Milda-Azot) teisėjas (lietuvis) buvo diskvalifikuotas už girtavimą
11) Kretingos motobolo stadionas buvo pastatytas nelegaliai, įforminant jį kaip automobilių stovėjimo aikštelę
12) Motobolo aikštės dydis nereglamentuojamas, todėl gali būti kiek didesnis ar mažesnis - ai koks skirtumas :)
Pirmajam teisingai identifikavusiam faktus ir prasimanymus šiame poste, dovanosiu bilietą į čempionato rungtynes (Milda - Zaria), kurios vyks Kretingoje birželio 30 arba liepos 1, pasirinktinai, bei butelį mano vakar užraugto naminio alaus "Motorizuoc Žemaičių Šmugelninks".
Po rungtynių publika žino, kaip atšvęsti
Paragavimui - trumpas videoreportažas iš paskutinių čempionato rungtynių.
There's only one organized sport that's worth any attention - and that's motorball. As a kid, I was completely enchanted by the legend and the motorcycles and the adrenalin and the afterparties and the team stickers that are still decorating my childhood wardrobe. My hometown had a team "Zhemuktechnika" (a usual soviet shorthand notation used to name state-owned companies, this one stands for The Enginery of Agrigucltural Economy - the company that owned and supported the team), which actually became European motorball champions one year after defeating Germans, who were quite proficient in the game and were equipped with better motorcycles. Yes, there were international championships and the sport was being taken seriously enough.
The players of my hometown team were equipped with russian, purpose-built motorcycles "Kavrovec." As one can understand from such developments, the sports was popular in the Soviet Union (Bielorussia, Ukraine, Russia) as well as in Western Europe (France, Germany, Netherlands). According to different sources, the game originally comes from either motorized French postmen, who started playing in the streets out of nothing to do, or from the circus, where initially it was practiced as a show.
The team consists of 4-5 players with motorcycles and a goalkeeper without one. It must be pretty scary for the poor fellow in the goal to watch the approaching, roaring, dust-raising monsters. Interestingly enough, the size of the field could vary depending on the location - there were no exact requirements for the size of the game field.
A couple more games of the Byelorussian championship will take place in my native town and I will definitely go to cheer for the most important game of my childhood.
Paliekam pusiasalį, grįžtam į Puerto Madryn, iš kur traukiam toliau į pietus. Jau žinau, kad vidurio pietų Patagonijoje, okupuotoje naftos verslovių, nėra ką veikti (nebent ką domintų naftos išgavimo technologijos ir geodezija). Comodoro Rivodavia, nuobodžiame tarpiniame mieste turime pralaukti keletą nakties valandų, kol atsidarys autonuoma. Autobusų stotis pilna tokių, kaip ir mes, laukiančių. Prieš mus nukritęs į kampą ant purvinų grindų, pasidėjęs galvą ant tašės, miega keleivis su užgesusia cigarete lūpose.
Naftos ir transporto mieste mašinos nuoma brangesnė, nei teko susidurti kituose miestuose. Patirtis parodė, kad labiau į turizmą orientuotose vietose nuoma bene dvigubai pigesnė. Šiaip ar taip, sėdam į Chevy, į grotuvą eina ką tik įsigyti Babasonicos (gera argentinietiška indietronika) ir Big Yuyo (atsitiktinis, bet visai smagus vietinis regis) diskai, ir skriejam puikia autostrada pro lėtai linksinčias, juodai raudonas naftos gręžinių galvas. Mūsų sekantis tikslas - Sarmiento. Rough Guide rašo, kad ją įkūrė keturios lenkų, viena lietuvių ir kelios Boer'ių (pietų afrikiečiai, pabėgę nuo britų karo) šeimos, ir kad netoliese yra du petrifikuoti miškai, vienas kurių turi Hector Shlapelis vardą. Taisaknt, važiuojam ieškot colonia Lituano.
Sarmiento pasirodo beesas mažas, plokščias ir nuobodokas miestelis. Kartais jo nuobodybę praskaidrina gatvėmis pralekianti bomberos voluntarios (savanorių gaisrininkų) mašina įjungtomis sirenomis. Kaip supratau, taip buvo skelbiama apie sportinio bėgimo pradžią, nes paskui mačiau gatvėm risnojančius vaikinus ir merginas su numeriais.
Informacijoje klausiame apie vietinius lietuvius, viena moteriškė prisimeną vieną šeimą. Bando pasakyt pavardę, gaunasi kazkas panašaus i "Pašluostė". Berods jiems priklauso viena iš agro-turizmo sodybų. Deja, šeima išvykusi pas sergančią dukrą į kitą miestą.
Išsinuomojam motelį. Einam į parekomenduotą geriausią vietinę parrilla (taip vadinamos populiarios rimto svorio steikų užeigos). Restoranas atrodo toks biškį euroremontinis, užsisakom steikų rinkinį. Prie steiko padavėjas, panašu kad jis gi ir užeigos savininkas, paduoda kažkokį įdomų buteliuką, kuriame drumstame aliejaus konsistencijos ir riebumo tamsiame skystyje plaukioja kažkokios žolelės ir įstumtas kamštis. Mėsa puiki, o su šiuo mistiniu padažu, dar skanesnė.
Pamažu įsišnekame. Valgau mėsą jau 55 metus, sako sveikai atrodantis padavėjas. Toliau jis pasakoja, kad argentiniečiai išties valgo mėsą kasdien, ir išties tokiomis, puskilograminėmis porcijomis. Jei nepavalgau mėsos kokią dieną, sako nei storas nei plonas padavejas, tai skaudą galvą. Tas pats, jei neišgeriu mate. Aš spėlioju, kad gal šioje kombinacijoje ir glūdi jų paslaptis. Mėsa ir matė.
Sužinojęs, kad mes lietuviai, jis staiga pagyvėja ir ima pasakoti apie čia paplitusią Šlapelių giminę. Garsiausias miesto žmogus pasirodo beesąs Kazimieras Šlapelis, vienas pirmųjų Sarmiento gyventojų, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų. Tai jis, skriedamas virš kalnų savo lėktuvu, atrado tą kelią, kuriuo mes atvažiavome. Padavėjas pakviečia prie lango, ir rodo pirštu į gatvę - va, matai, čia paminklas Kazimierui. Žiūriu, tikrai, pagrindinių gatvių sankryžą stebi balto akmens galva. Lituanian massive!
Grįžtu namo ir apsunkes nuo maisto, krentu į lovą. Atsiverčiu anglo Bruce Chatwin knygą "In Patagonia", kurią pasiėmiau į kelionę. Puiki knyga, pilna keisčiausių kelionės istorijų ir legendų iš autoriaus kelionės po Patagoniją prieš kelis dešimtmečius. Kartais jos viražai sutampa su mūsų kelionės vietomis. Įsivaizduokit mano nustebimą, kai atverčiu naują skyrių, ir skaitau, kaip jame autorius kaip tik atvyksta i Sarmiento! Negana to, po kelių pastraipų jis jau pas Kazimierą Šlapelį svečiuose! Ar ne perdaug sutapimų?
Lietuvio portretas bene šilčiausias visoje knygoje, pilnoje nejaukių ir kartais pavojingų, fatališkų ir liūdnos lemties personažų.
But the town's most distinguished citizen was the Lithuanian, Casimir Slapelič. Fifty years ago he found the dinosaur in baranca. Now, toothless, hairless and in his middle eighties, he was one of the oldest flying pilots in the world. Each morning he put on his white canvas flying-suit, pottered down to the Aero Club in his Moskva and hurled himself and his antique monoplane to the gales. The risk merely inceased his appetite for life.
The wind has polished his nose and coloured it pale lilac. I found him at lunch ladling the borstsch into the ivory orb of his head. He had made his room cheerful, in the Baltic way, with flowered courtains, geraniums, diplomas for stunt flying and a signed photograph of Neil Armstrong. All his books were in Lithuanian, the aristocrat of Indo-European languages, and concerned his country's plans for independence.
His wife has died and he had adopted a young Indian couple, out of kindness and for company. The girl sat against the white wall, suckling her baby, devouring visitors with mica-shining eyes.
Casimir Slapelič was a prodigy. Once he had tried to be a bird man. Now he would like to go to the Moon.
Tik dabar supratau, ką autorius turėjo omeny, kalbėdamas apie mėnulį... Petrifikuotas miškas, į kurį nuvažiavome vėliau (tiesa, ne į privatų ir sunkiai pasiekiamą Viktoro Šlapelio, o į įspūdingesnį ir labiau prieinamą valstybinį Sarmiento) - tai 70 mln metų senumo suakmenėję medžiai ir fosilijos, išsibarstę didžiuliuose žvėriško vėjo gairinamuose plotuose, kurie neprimena nieko daugiau... nebent kitą planetą. Žalia, raudona, oranžinė, melyna, sepija spalvos ir atspalviai, linijos, ruožai, užpildo neįtikėtino reljefo slėnius, apsuptus išgraužtų vandens ir vėjo, keisčiausių formų ir dar keistesnių spalvų kalvų... Maždaug taip atrodė žemė dinozaurų laikais. Lavos užpilti medžiai ir gyvūnai per milijonus metų suakmenėjo ir tapo savo pačių kopijomis. Muziejaus kambarėlyje mačiau net išlikusius medžių lapų atspaudus. O taip pat išlikusią nuotrauką, darytą lietuvio tyrinėtojo.
Dabar, veikiami vėjo, temperatūros kaitos, kalnai yra ir atidengia savo turtus. Neverta bandyt aprašyti įspūdžių ir vaizdų, nes tam reiktų mėnulio žodyno. Ši vieta vadinama Valle Lunar.
