mart.freeflux.net

Niujorkas taip greit nepasimiršta, todėl kartais vis netyčia pasičekinu, kas ten vyksta. Štai Jono Meko Anthology Film Archives šią savaitę turi įdomius svečius iš Ars Subterranea, kurie paprastai meniniams projektams renkasi apleistas, industrines, uždarytas ir paprastai draudžiamas didmiesčių vietas. Turint omeny, kad Anthology Arcgives patys įsikūre Soho lofte, tūrbūt neatsitiktinė kombinacija.

For more than six years, the arts group Ars Subterranea has explored off-limits spaces, tromping around abandoned mental hospitals and holding candlelit dinner parties in subway tunnels. Tonight at the Anthology Film Archives you can see some of their projects, when they present Ghost City, a collaboration with the Disembodied Theater Corporation that seeks to bring light to the underbelly of urban life.

Kaip čia neprisiminsi "Vilniaus vartų" J. Meko centro, kurį politlocheliai pavertė eiliniu farsu...

Čia dar iš NY Times:

The more off-limits a setting, it seems, the better. One group in Minneapolis kayaks in storm drains. A man in Dover, England, goes into the area's World War II batteries and barracks. In Berlin, some have entered a bunker under the Alexanderplatz. A group of Paris women, the K-ta Nanas, sneaks among the catacombs beneath the city, sometimes navigating the wet passages in bikinis.

Outlaw Tourists In the Urban Underbelly

Labiau susidomėjusiems (sub)urban exploration, rekomenduoju pasklaidyt RIP Ninjalicious knygą Access All Areas: a user's guide to the art of urban exploration ar bent jo websaitą infiltration.org. Beje, Lietuvoje irgi yra susibūrusios "digerių" grupės, kurios landžioja po įdomias Vilniaus vietas.

Vienas įdomesnių Niujorko scenos muzikinių atradimų - iš daugelio kitų šiais metais - naujas dj/Rupture & crew leiblas DuttyArtz. Va dar ką tik jie papostino DuttyArtz TV reportažą iš Dub War tusovkės, į kurią anądien susiruošėm ir mes su Dončium. Kaip sako Matt Shadetek, it was a wicked night, the sound was booming, the vibes were strong. Gerai įsižiūrėję, pamatysit ir mus ten strakaliojančius ;)

• DuttyArtz TV YouTube channel

Tokia jau tradicija, kad prieš šventes būtinai užeinu atlaikyt mišių į dub bažnyčią.

Londone pilniausią išrišimą duoda Brikstono Dub University (į ekstazę gali pulti jau per šimtą metrų nuo Brixton Recreation Center pajutęs drebančią žemę ir virpančius stiklus), kuruojamas Aba Shanti-I. Bet šį vakarą manes ir mano... alter ego? (žr. line-up'ą) laukia debiutas Niujorko Dub War.

Abi saundsistemos garsėja galingiausiu garsu savo miestuose, ir atrodo Londono "universitete" jau išmokom bass(ic) survival skills (kaip nenualpti nuo prie žemės plojančių vibracijų, ir kaip po to nevaikščioti tris dienas kurčiam). Scream'as Dub War vadina geriausia tusovke, tad stavkės užkeltos;)

Jah bless!

^{Foto - William Kirk iš Pitchforkmedia}

Grupė Yo La Tengo yra vienas iš tų įdomių gyvūnų, apie kuriuos jau labai senai girdi pasakas, bet taip iki galo ir nežinai, ar jie tikrai egzistuoja. Todėl kai sužinojau, kad jie - mūsų kaimynai, gyvenantys gretimame rajone Hoboken'e už poros stotelių, supratau kad susitiksim. Kai bičiulis papasakojo apie legendinius Hanukkah pasirodymus jų "naminiame" klube, kurie trunka 8 dienas iš eilės - tiek pat kiek žydų religinė šventė tuo pačiu pavadinimu - ir kuriuose nė vienas koncertas nebūna toks pats - supratau, kad tai ženklas:)

Bilietai į visus 8 koncertus buvo išparduoti pirmomis dienomis, tad teko panaršyti ebėjų ir craigslit'ą, ir net nuvykti į mįslingą bilietų perdavimo susitikimą, kurio detalės ir tiksli vieta buvo slepiamos iki paskutinės minutės. Galų gale su D atveriame duris į Maxwell's pubą-klubą ir patenkame į nedidelę prikimštą salytę, kurios scenoje dega tradicinis Hannukah kandeliabras "menora" ir gitaras smagiai lanksto apšildantys indie pop veteranai Versus.

Pirmas dalykas, kritęs į akis - kiek statiška publika, tik pamažu linguojanti galvas į taktą energingai muzikai, bet draugai pasakojo, kad tai būdinga visko persisotinusiai ir be galo išrankiai Niujorko ir apylinkių publikai. Į sceną išėjus grupės bičiuliams, dviems stand-up komikams Jon Glaser and Jon Benjamin, ir užlaidžiusiems publiką "šikago" slengu, politiškai nekorektiškais juokeliais apie žydus, Hannukah reikšmę, apipjaustymus ir šiaip b**ių pasimatavimą, atmosfera sušilo. Reikia pridurti, kad tokiu būdu nebuvo daromas farsas iš religinės žydų šventės (tiek pati grupė, tiek komikai, ir didelė dalis publikos - patys žydai), belieka pavydėti niujorkskai publikai nesusireikšminimo ir sugebėjimo aštriai iš savęs pasijuokti.


^{Jon Glaser & Jon Benjamin}

Yo La Tengo, apsikarstę margaspalviais kostiumais, iškaišytais ryškiomis plunksnomis, į sceną išniro iš publikos. Pirmosios dainos priminė lotynų amerikos kabare ir Jimi Tenoro džiazo pasimatymą, bet vėliau grupė nusimetė karnavalinius apdarus ir staigiai panėrė į gilų, jautrų indie skambesį. Po valandos juokų ir varietė bajerių tas panirimas buvo ypač jaučiamas ir vietoje - kaip būna, kai ilgas kvatojimas nurimsta ir tarsi atsivėria jautros kanalas... eee, pala apie ką aš čia:)

Trumpai tariant, koncertas buvo puikus. Indie, džiazo, postroko ir labiau eksperimentinės kompozicijos ir tempas mainėsi ir pynėsi, nuo ramių, ritmingų melodijų išaugdamos į gitarų audras. Vokalistės Georgia Hubley balsas priminė fantastišką Niko - iš Velvet Underground & Niko - balsą. Beje, Wikipedijoj netgi paskaičiau, kad Yo La Tengo vaidino grupę Velvet Underground filme I Shot Andy Warhol. Koncertą vainikavo pora dainų su tariamai didžiausiu grupės internet fanu, kuris esąs "witness relocation" programoje, ir todėl pasirodė su megzta kauke - ir dainavo per balsą modifikuojantį mikrofoną. Na o encore Yo La Tengo su Mark Arm iš Mudhoney atliko penkių dainų pagarbą garsiausiems žydų punk-rock dainų autoriams, tame tarpe The Clash "What's My Name" (paskaitykit YLT bloge prie ko čia žydai:) ir Van Halen "Ain't Talkin' 'Bout Love".

• Pitchfork media atidaromos nakties review
• Yo La Tengo Hanuukah vakarų dienoraštis

Photo: Gabriele Stabile for The New York Times

Bičiulis iš Anglijos šiandien emaile juokiasi, "How is life in the worst beer making nation in the world?". Iš Lietuvos sulaukiu klausimų "ar ten viskas iš chemijos". Šitiems stereotipams ateina galas. Šiandien JAV daug įvairaus, kokybiško ir gryno alaus, o mažosios aludarystės (microbrewing, craftbrewing ir homebrewing) sektorius yra bene sparčiausiai auganti šaka šiaip jau ekonominio nuosmūkio spaudžiamoje šalyje.

Amerikos istorijoje rasime ne vieną alaus pėdsaką. Šalies "tėvai", tame tarpe George Washington, Samuel Adams ir Ben Franklin buvo aludariai. Naminio alaus gėrimas netgi buvo protesto prieš britus forma, nes tai leido bokotuoti imperijos gėrimus ir taip išvengti mokesčių ir tarifų mokėjimo. Kitas pavyzdys, koks įkvepiantis gali būti alus, yra faktas, kad Thomass Jefferson parašė didžiąją dalį Nepriklausomybės Deklaracijos, plempdamas rasotas pintas savo lokale.

Po revoliucijos, alaus gamyba augo toliau, ypač ji išsiplėtė XVIII-ame a, kai į Ameriką atvyko didelis skaičius vokiečių imigrantų. Jie taip įsigalėjo, kad Amerikos aludarių asociacija vesdavo savo dokumentus vokiečių kalba. 1917-aisiais, prohibicijos judėjimas pasinaudojo antivokiškom nuotaikom, kilusiom iš pirmojo pasaulinio karo, tam kad užspausti aludarystės pramonę. Nors prohibicijos laikais alus buvo gaminamas, bet jo kokybė krito, ekonominė Depresija privertė persijungti ant pigesnių ir prastesnių ingridientų, ir taip šalis buvo pripratinta prie skystimo, vadinamo amerikietišku lageriu. Net parišus su prohibicija, alų gaminti namie buvo nelegalu iki pat 1978, kai namų aludariams apsireiške išgelbėtojas Jimmy Carter pavidale, panaikinęs šį idiotišką draudimą.

Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, ir amerikietiška aludarystė - bei gero alaus paklausa - šovė į padanges. Šiuo metu šalyje yra apie 1800 vietinių alaus gamintojų, ir dešimteriopai daugiau bravorų nei prieš dešimtmetį. Apie naminio alaus entuziastų ir pagaminamo bei suvartojamo alaus kiekį net nešnekėsiu, perdaug ten nulių.

Jei dar kyla kokių abejonių, dėl ko verta taupyti tarpatlantinio skrydžio bilietui, štai jums paskutinis smūgis - New York Times rašo apie Niujorko alus savo kelionių skyriuje: Glasses White With Foam. Tįsta seilė paskaičius, o aš dar nė vienoj iš ten minimų aludžių nebuvau! Gerai kad dar turiu mėnesį šitam pataisyt - be to, vakar iš Ekaterinburgo atvažiavo kolega Ženia, ir po vakarykščio pub crawl manau kad turim naują padorų pintos partnerį:)

Next destination - Blind Tiger Ale House.


Kažkurios dienos grobis. Bene geriausia iš populiariųjų - kalifornietiški Anchor Steam ir Liberty.

This is way too cool. Everybody has already seen the 360 deg photos (such as this brilliant stuff by my friend Julius), where you can pan across the static screen. Here comes the next level - 360 deg pan video! You can pan it when it's playing, you can pan it when it's paused.

"Popular Mechanics takes a ride in an Immersive Media VW Beetle, one of the six cars that drives around America shooting images for Google Maps Street View. Mounted on the roof is the $45,000 Dodeca 2360 video camera, whose 11 lenses record a 360 degree field of view at 30 frames per second, sucking up as many as 200 miles of city scenes per day. The setup takes up the whole back seat and part of the front passenger seat, and is all controlled with an off-the-shelf Logitech game controller. Includes a cool interactive raw video of a drive through Manhattan."

More such videos here.

(via /.)

Visi keliai veda į McSorley's (foto Sean Unruh)

Taip jau gaunasi, kad pirmiausia svetimų miestų vietas atrandi draugų pagalba. Ne išimtis ir Niujorkas, kur gidu dažniausiai būna bičiulis Gedas, žmogus-meno-istorijos-enciklopedija, Niujorko socialinio kūno chirurgas.

Užverstas laiškų, kuriuose klausiama apie mano mėgstamas aludes ir pan, pamaniau kad bus geriau, jei paprašysiu jo paties aprašyt savo viečikes (mano top picks būtų - Mac Sorley's, Milano ir Sophie's).

Skaityti visą postą

Biški gatvės meno iš šio miesto:

New Yorkers are hearing things these days — and it is coming from the bushes. It is the sound of concrete crickets, little devices created by artist Michael Dory that play bits of music and make cricket-like sounds. Dory hides small sound devices in containers around the city, similar to the way graffiti artists spray paint their art on walls without asking anyone's consent.

The crickets are just loud enough for passersby to hear. And like their namesake, the crickets stop chirping when the curious draw too close — thanks to motion sensors Dory installed in them. (@NPR @Make)

O štai kokios gatvės mados:

This Velcro jacket from Yanko Design is supposed to stave off boredom by attaching itself to other lonely people walking by. (@Craftzine)

Vaizdeliai iš rajono..







Ir iš chatos balkono..