Ushuaia uostas
Po tos savaitės Parque Nacional de los Glaciares kažkaip pasiilgau miesto. Civilizacijos pasiilgau antiek, kad nusprendžiau 1000 km, skiriančius El Calafate ir Ushuaia, įveikti lėktuvu.
Kaip ir visi lėktuvai Argentinoje, maniškis vėluoja 3 valandas - bet mane tvarkingai iš anksto įspėja telefonu. Laukiamajame per stiklinę sieną stebiu saulėlydį virš pakilimo tako, pasiklojusio per visą ilgį po kalnais. Ant tako kas pusvalandį nusileidžia nedidelis lėktuvėlis. El Calafate aeruostas nedidelis, modernus ir jaukus, aptinku nemokamą wireless, o gerai paieškojęs, už telefono būdelės - ir rozetę. Užskaitau aeruostą į savo geriausių penketuką.
Geriu kavą ir skaitau laikraštyje apie dar vieną apsivertusį Via Bariloche dviaukštį autobusą. Trafikas šalyje didelis, atstumai irgi, vairuotojai nuvaromi kaip arkliai. Pasidžiaugiu būsima kelione oru. Netrukus kartu su kitais dešimčia keleivių sėdų į nediduką LADE kompanijos lektuvą. Visą skrydį negaliu atsižavėti gražiausios kada nors matytos stiuardesės kuklia šypsena, akių spindesiu, kojomis ir demesiu. Kai jau beveik prisipažįstu meilėje, kažkaip išsijungia šviesos, visi tvarkingai prisirakina prie kėdžių, ir mano nuostabi stiuardesė pasislepia už užuolaidų. Dėmesį sutelkiu į langą po pažasčia ir bandau įžiūrėti išgirtąją įlankos panoramą. Deja, ją jau gaubia stilinga tamsos paslaptis.
Moteris taksistė veža mane per skaidrią Ushuaios naktį. Mašina rieda šlapiomis gatvelėmis, kuriose atsispindi žibintų ir langų šviesos. Tyliai gaudžia radijas ir aš vėl kinematografiniam momente, šįkart Kaurismakio. Užvažiuojame šiek tiek į kalną, hostelyje mane pasitinka draugiška jauna šeimininkė, aprodo kiekvieną smulkmeną, ir galų gale palieka mane valgomajame. Langas per visą sienos plotį atveria įspūdingą naktinę miestelio panoramą, išsilenkusią palei įlanką, kurioje blyškuoja laivų korpusai ir burių stiebai. Prisimenu Klaipėdą. Jaučiuosi ypač jaukiai, tarsi syvyniotas į patalus. Visada pasiruošes tokiam pasaulio galui.
Patagonija, Magelano archipelagas ir sąsiauris, Rago iškyšulys, Gerosios Vilties iškyšulys, FitzRoy ir Darwinas, Beagle kanalas, Ugnies žemė, indėnai, Antarktida ir jos pionieriai. Vaikystėje, kai skaičiau knygas su šiais burtažodžiais, neįtikėtinos istorijos ir vardai skambėjo taip pat magiškai, kaip ir kitų planetų istorijos ir vardai. Nuo sovietmečio viešosios bibliotekos tiek šie žemynai, tiek kitos planetos buvo vienodai nutolę, nepasiekiami ir nerealūs.
Vel Ushuaia uostas
Bet štai paprastas žemiškas sekmadienio rytas, ką tik nuliję, šildo saulė, o aš čia. Slampinėju tyliomis gatvelėmis, tarp vienaaukščių namukų, dauguma mediniai, seni ir nauji, kai kurie tokie lengvi skandinaviško ir a la kuršių stiliaus deriniai, kai kurie rifliuotos skardos ir medžio bakūžės. Karts nuo karto prie manes prisijungia vis kita šunų gauja (šunų čia, kaip ir visuose pietų Patagonijos miesteliuose, daygybė). Kopiu į kalną, apaugusį lenga medžiais. Pasiekių keltuvą, kalnų bare suvalgau guliašą su kniedlikais. Nusileidžiuosi į uostą, vaikštau pakrante, apžiūrinėju laivus. Ragauju Beagle alų - geras švelnus britiško tipo pale ale, bet čia geriamas šaltas. Enjoy, it´s the end of the world - sako servetėlė po bokalu. "End of the world" brendas cia eksploatuojamas maksimaliai.
Po pietų turiu užsisakęs kelionę Beagle kanalu, todėl raukausi, stebėdamas besiniaukiantį dangų. Tuo metu, kai su kapitonu ir dar keliais kompanjonais sėdame į jachtą, jau kaip reikiant įsilyja ir plaka vėjas. Keliam bures. Kuo gilyn į kanalą, tuo labiau lietus ir vėjas rimsta, kol galų gale viską nušviečia saulė. Plaukiam į plačią vaivorykštę, nusidriekusią per visą įlankos plotį. Praplaukiam salą su "paskutiniu" švyturių, kuris įkvėpė Žiulį Verną knygai "Švyturys pasaulio gale". Kita sala visa nutūpta pingvinų ir jūros liūtų, patinai kelia galva ir baubia, o patelių haremas tingiai guli ir šildosi saulėje.
Ushuaia ir galingos Kordilerų kalnų grandinės uodega tolumoje leidžiasi į vandenį, viskas tolsta ir nyksta tirštose pilko lietaus ūkanose. Skrodžiame bangas, pro šalį slenkant vis retesnėms kalvotų salų nugaroms. Nežinau kaip čia pasakyti... kažkaip tikrai toks jausmas, kad visas pasaulis liko už nugaros.
Pakeliui susipažįstam su kompanjonais, keliais juokingais prancūzais, pora čekų. Greit randam bendrą kalbą su buriuotojais prancūze/švede Paula ir argentiniečiu Martin. Pasakoju jiems apie ukrainiečių draugų savadarbę senovinio burlaivo kopiją ir jų klajones tuo laivu po Europos vandenis. Martin pasakoja stebuklingą istoriją apie jo pažįstamą išprotėjusį rusą, kuris pasidarė burlaivį, tik truputi ilgesni uz save pati. Rusas juo bande plaukti aplink pasauli. I Argentiną atplaukė, kirtęs Atlantą. Dabar jis turbūt kažkur šalia Antarktidos. Jo nosis visada raudona. Matyt visą laiką gerai įkalęs, kad neišprotėt tokiose kelionėse. Tokį trumpą laivą pasidirbino, nes Rusijoj gyveno mažame bute, kurio balkonas buvo tik keliu metro ilgio. Tik tokio ilgio tetilpo.
Beagle kanalu
Tuo tarpu priešaky išnyra Isla H (sala "H") uolos. Sala gavo tokį vardą dėl savo H raidės formos. Gidas, jaunas bičas su Verbaičio barzda, stovi laivo priekyje ir laukdamas švartavimosi, groja vėjo gitara. Ant uolų pritvirtintos kelios virvės, kurių pagalba prisišvartuojam. Lipam lauk ant plikų uolų ir kopiam aukštyn. Jachta lieka apačioje ir po kelių minučių ėjimo dingsta po uolomis.
Ši nedidelė sala - pats piečiausias Argentinos žemyno taškas. Piečiau link Antarktidos yra tik pavojingas Cabo Hornos (Rago iškyšulys), priklausantis Čilei.
Anksčiau Isla H (ir kitose aplinkinėse salose) apsistodavo Jameni genties indėnų, gyvenusių jūros klajoklių gyvenimą. Jie buvo ištobulinę savitą laivininkystę ir gyvenimo būdą. Specialias kanojas konstruodavo iš žievės, meistriškai ją vientisą nulupę nuo viso medžio. Vandenynas ir kanoja buvo jų civilizacijos pamatas. Po atšiaurius Magelano salynus, blaškomi vėjo ir lietaus, jie vikriai naršė savo valtimis, tupėdami jose visiškai nuogi, savo tvirtą odą išsitepę ruonio taukais. Normali Jemeni indėno kūno temperatūra siekė 38 laipsniai. Kol moteris irdavosi valties gale, vyrai specialios konstrukcijos ietimis-harpūnais gaudydavo žuvis. Kitas maistas buvo moliuskai, ruoniai, pingvinų mėsa bei kiaušiniai. Tūkstantmečius sėkmingai ir darniai su atšiauria gamta sugyvenusi gentis, kaip ir dar kelios vietinės gentys, Jemeni indėnai išmirė praėjusio šimtmečio vidury, praėjus keliems dešimtmečiams nuo jų pirmo susidūrimo su "modernia" barbarų civilizacija (Europa).
Patagonijos morka (beveik)
Dabar ši sala - draustinis, po ją galima vaikščioti tik nepastebimu taku, kurį žino Verbaičio barzda. Kai kur salą dengia tokie kaip ir žaliai samanoti akmenys. Vėliau paaiškėja, tai - giminingas morkoms augalas. Už vienos uolos užeinam buvusią Jemeni buveinę, kurią išduoda lanku sugulusi moliuskų kiautų krūva. Iš šakų supinta buveinė būdavo vis pasukama, kad išėjimas nebūtų atsuktas prieš vis besikeičiančios krypties vėją. Kitoj salos pusėj stebim nedidelę kormoranų koloniją. Tėvai moko jauniklius medžioti ir plaukti prieš užeinant šaltam rudeniui. Vidury salos, ant aukščiausios uolos, stovi nedidelis metalinis švyturys.
Duoda pabaigos signalą.
Kelios fotkės is prancūzės draugės muilinės (savo pamečiau, o Naro sulaužiau:) 
