2007-02-20
Kad ir kaip lėtai stengėmės slampinėti, tos penkios dienos Capital Federal (taip dar vadinama sostinė, kad atskirt ją nuo to paties pavadinimo valstijos) prabėgo greitai. Keletas naujų pažinčių. Eva, itališko kraujo juodbruva argentinietė, kaip ir dauguma jaunų porteños (Buenos Airių gyventojai), turi gerą išsilavinimą, absoliučiai nepriekaištingą anglų kalbą ir yra be galo komunikabili. Kelias valandas tratėjo nesustodama, kaip pagreitinta radijo laidų pranešėja. Turbūt apie viską pašnekėjo(m). Sakė, Buenos Aires mėgsta pasididžiuoti savo kosmopolitiškumu; argentiniečiams Uragvajus, Bolivija ir kt. šalys Lot. Amerikoj neįdomu, nes ten nėra nieko, ko nebūtų jų pačių šalyje. Na ir dar su kiekviena šalim-kaimyne yra vis koks nors love-hate relationship, tad ir pačių argentiniečių Lotynuose nelabai mėgsta, kas dėl istorinių nuoskaudų, kas dėl futbolo, kas dėl "arogancijos".
Nauji draugai nusiveda į nemokamą koncertą vienoj miesto aikščių. Atsirėmę į palmes, gurkšnodami alų iš litrinių butelių, klausomės, kaip kažkokios grupės vasaros naktyje grojo Pink Floyd koverius. Sakė, vasarą dauguma koncetų Argentinoj nemokami. Koncertą vainikavo pasišlaistymas naktinėmis gatvėmis, po vietinių rekomenduojamus mėsos restoranus ir barus. Prisimenu tik tiek, kad puikiausius steikus San Telme kepa baras pavadinimu "Per du aukštus", Defensa gatvėj.
Pagaliau susikaupiam išvažiuot. Turo pradžia - Bariloche. Vietiniai tikina, kad ten nepaprastai gražu, visi sėdi prie ežerų, ir apakinti nuostabių vaizdų, pučia ir valgo šokoladą. Atstumas nemenkas - virš 1400 km. Traukinių transportas čia prastai išvystytas, priešingai nei autobusų, todėl perkam autobuso bilietus. Kelionė trunka 18 val, bet Brazilijoje gaminami dviaukščiai autobusai ("Ejecutiva Cama Coche" - ekstra klasės autobusas-lova) - jėga: patogios plačios sėdynės išsitiesia beveik horizontaliai, mandagus berniukas nešioja karštus patiekalus, nemokamus gazuotus gėrimus, vyną, o velyvą naktį pasiūlo šOmpano ar viskio. Turim geriausias vietas - priekines antram aukšte. Autobusas pasisiūbuodamas drožia sau siaura dvipuse autostrada, tik va vaizdas aplink nesikeičia. Toks reiškinys vadinasi Las Pampas - nesibaigiančios derlingos stepės, kurias pirmiausia ir atrado Argentinos kolonizatoriai ir išleido savo atsivežtas avis. Jų taip ir nebepagavo.
Senai sutemo ir aš smiginėju į miegą, ausinėse skambant Radio Citizen atliekamam kelionės himnui. Trūkinėjantį miegą galop visai nutraukia rytinė saulė. Atitraukiu užuolaidą. Vaizdas vis dar tas pats, per visą priekinio lango panoramą - dulkinos geltonai žalsvos lygumos, apaugusios smulkia augmenija ir nedideliais krūmų guzais, ir nematyt pabaigos. Tik dar už kelių valandų, artėjant Barilochei, vaizdas ima keistis. Galingi slėniai, kairėje stepę horizontaliai perpjauna gilaus melynio upė, priekyje - ežerus apžergusios kalnų grandinės užima kvapą.
Pati Bariloche - populiarus tarp argentiniečių kurortinis miestas ant ilgo Lago Nahuel Huapi ežero kranto. Šiuolaikinio miesto pagrindai buvo padėti atvykėlių iš Vokietijos, mat vietos ir klimatas jiems labai priminė Pietų Vokietiją. Daugelis jų buvo nacių pabėgėliai - bet, kaip rašo Lonely Planet, "dabar tikimybė čia sutikti nacį yra ne ką didesnė nei Aspene ar Alpėse". Žiemą - slidinėjimo kurortas, tiesa, toks daugiau šeimyninis. Miesto centras dvelkia sutvarkyta kurortine komercija, pilna mašinų ir žmonių, vokiečių turistų, matosi, kad šalies gyventojai gyvena neblogai. Toks truputį wannabe Chamonix.
Draugiškam hostely "El Gaucho" susipažįstam su žydų kilmės gruzinu Ben'u, kuris čia gyvena jau daug metų, dirbo kitam hostely netoliese, dabar atostogauja. Sėdi sau visą laiką ant sofkutės ir skaito knygą. Geriant mate, jis mielai dalijasi patarimais, ir pasakoja, kaip čia viskas pastaruoju metu pasikeitę. Kasmet atvykėlių srautas padvigubėja, tokiu pat greičiu auga ir statybos bei komercija, ir iš buvusio ramaus mielo kaimelio nebedaug likę. Net sniegas miestelyje sakė nebeiškrenta.
Bet visas šios vietos turtas - ne mieste, o 7 didžiulių ir dar kelių mažesnių ežerėlių apylinkėse ir kalnuose. Mielų skaitytojų nevarginsiu kalnų trekingo, kelionių 7 ežerų keliais, naktinių ekskursų į miestelio reggae klubelį "La Cantina", ir kt nuotykių detalėmis. Tiesa, viena mistiškiausių atrastų vietų - Valle Encantada ("užkerėtas slėnis"), už kokių 80 km nuo Bariloches nusidriekęs ilgas slėnis, kuriame kiekvienas posūkis atverčia vis naujus Mėnulio peizažus, virš galvų kabančias išgraužtas uolas, lygumas išvingiavusius upės vingius, abipus apaugusius siaurom minkštom medžių juostom. Negalėdami tų vaizdų užmiršti, su Naru specialiai ten važiuojam dar kartą pafotkinti saulėtekio. Saulėtekis nesigauna, nes kalnuose saulė staiga iššoka iš už kalno ir jau kaip reikiant įsikaitrinusi. Be to, saulė šitam pusrutuly berods rieda iš dešinės į kairę, ir daug stačiau - vidurdienį būna virš galvos. Dėl to visai susipainiojam, nesiorientuojam ir visaip kraipom galvas.
Lago Llao Llao
Netrukus laikas atsisveikinti su Bariloche, Ulrike ir havajiete Doria iš Kalifornijos ("now the best-kept secret, the place to go, is Nicaragua. Costa Rica is sooo tired."). Mums gi laikas į El Bolson - Argentinos hipių sostinę.
- Cerro Otto - lengviausias trekas iš Bariloches į šį kalną, nuo kurio atsiveria Pietų Vokietijos Shwarzwald'ą (bent jau vokiečiams) primenantys vaizdai. Pakeliui gera įkalt romo medinėje vieno iš kalnų pionierių, beigi pirmojo Argentinos slidžių gamintojo, suręstoje trobelėje (refuge)
- Cerro Llao Llao - vaizdingas trekas į kalną prie Lago Llao Llao ežero, mažajam ežerų rate
- Ruta de 7 Lagos - vaizdingiausia palei 7 didžiausių ežerų pakrantes einanti 100 km ilgio didžiojo ežerų rato (600 km) dalis
- "La Cantina" - visai fainas, mažytis ir truputį juokingas reggae klubelis Barilochej, pilnas smarkiai apsipūtusių jaunuolių. Atsidaro 1 val nakties.
Keletas nuotraukų -
galerijoj 
Draugai dažnai klausia, kaip rasti pigesnius skrydžius. Sumečiau čia instrukciją. 
