Aš tiesą sakant jau Evropoj. Prabėgsiu ant prasukimo porą mėnesių - bent jau tam, kad fotkes galima būtų sudėt:)
Pakibęs ledynas netoli Chaiten
Visiems Chaitene teks susipažint su Nicolas. Nicolas turi žilstelėjusią barzdą, avi guminius batus ir dirba savo mažytėj turizmo impresoj Chaitur. Susipažįstam jam lindint po busiku, Nicolas keičia varžtą ir vienu metu kalba trimis temomis. Visą laiką juokiasi, šilčiausios dūšios amerikietis, kokį teko sutikt. Esam beveik vieninteliai svečiai Chaiten, tad Nicolas automatiškai tampa privačiu vairuotoju. Nicolas vežiojasi charanga (tokią mažytę čilietišką balalaiką). Sėdėdamas už vairo, karts nuo karto jau ir išsitraukia ją, pabrazdina. Žiūrim kaip delfinai šokinėja po bangas vos už 20 m nuo atokaus lavinės kilmes pliažo, ir charanga groja Summertime.
Miškuose palei Carretera Austral
Per lietų važiuojam į legendinį Pumalin National Parque. Didžiausias pasaulyje privatus parkas, gal Vokietijos dydžio, įsteigtas kito amerikiečio Douglas Thompson - Esprit ir North Face savininko. Projektas, turėjęs išsaugoti pirmykščius miškus nuo išnaikinimo, susilaukė nepaprastai didelio pasipriešinimo tiek iš ultradešinių politikų, tiek iš visuomenės, tiek iš medijos. Vieni kaltino bandymais suskaldyti šalį į dvi dalis (parko teritorija plyti Čilės viduryje, beveik per visą šalies plotį nuo vandenyno iki Kordilerų), kiti norais sugriauti šalies ekonominį vystymąsi (mat tokio didelio ploto nebus galima naudoti pramoninei veiklai), treti įtarinėjo gringo tenorint pasipelnyti iš gamtos.
Po metų metus trukusios kontraversijos, Douglas pavyko laimėti čiliečių širdis ir parkas pagaliau buvo įteisintas. Douglas netrukus donavo parką tai pačiai Čilės valstybei. Nedidelės jo dalys pamažu atidaromos publikai. Miškas čia toks tankus, kad keli takai praktiškai iškirsti iš medžio.
Paliekant žemyną
Toliau į šiaurę galima patekti tik keltu. Čia jau ruduo, rytas šaltokas, į Chiloe salą pusdienį plaukiu prakaitu smirdančiu keltu besivarstančiomis durims ir burzgiančiu televizorium. Besityčiodami iš Casino Royale, susipažįstam su čiliečiu, kuris visas sušalęs, apsirengęs kombinezonu, šildosi gerdamas mate. Motociklu važiuoja iš Puerto Natales į Valparaiso (apie 4000 km), ką tik padarė Carretera Austral. Kažkaip net neatsisveikinam, ir aš išlipu salos pietuose.
Ejnam į Chiloe
Chiloe sala - atskira šalis. Mitai ir legendos čia sutaria su žvejais, o krikštą ir aktyvią jėzuitų misionierių veiklą liudija išbarstytos nedidelės, ryškiai nudažytos medinės bažnytėlės. Aplink salą sugaunama beveik visa Čilės lašiša. Visą vakarinę pusę pastoviai murkdo lietūs, tuo tarpų rytams tenka salyginai šiltas klimatas. Namai daugiausia mediniai, keliais tipiškais raštais padengti medinėm tošelėm, simpatiška visai tokia architektūra.
Mažiausias pasaulyje bažnytkaimis:)
Hostelį Esmeralda ant vandenyno kranto gražiausiam salos miestely Chonchi tvarko pagyvenęs kanadietis Carlos su sūnum. Carlosui duodu aukso medalį už tongue-in-cheek jumorą. Ir už svetingumą - niekur daugiau Čilėj negausi pusryčiams tokių skanių naminių blynų su tikru klevų sirupu, o vakare - triju patiekalų vakarienės iš jo paties užaugintų moliuskų, austrių ir ką tik sugautos lašišos. Nešneku jau apie vaizdus iš savo kambario, ir tą masę informacijos, kuria Carlos užverčia kelionių po salą jo skylėtu pikapu metu.
Taip jau susiklostė, kad saloj gan taikiai sugyveno indėnai ir ateiviai ispanai, abi pusės buvo biednos, nes ir sala buvo biedna. Šią Dievo užmirštą vietą laivai su provizija aplankydavo retai. Carlos pasakoja istoriją, kaip Ispanijos karalius vienu metu pasiūlė ją britams, bet anie išdidžiai atsisakė - maždaug, jau turim savo valioj geriausias žemes, kam mums šitas niekingas užkampis. Ačiū Darwinui, kuris Beagle kelionės metu šią salą nurašė kaip nieko vertą. Užtat sala išlaikė mažai pakitusį laukinį grožį.
Iš Chiloe vėl keltu keliuosi į žemyną, netrukus pasiekiu Puerto Varas, kuortinį uostelį ant didelio ežero kranto, tokią Čilės Palangą. Čia jau Lake District pradžia, vulkanai atsispindindi veidrodiniuose ežerų paviršiuose. Puerto Varas gyvenu ypač patogiai (ir brangiai). Tai vienas brangiausių kurortų Čilėj, tad užtrunku tik porą dienų, pakankamai paslampinėt aplink aplinkinius ežerus ir Volcano Osorno. Grįšiu kitąkart nuo vulkano nusileisti snieglente. Jei kas nori čia (hostelyje) padirbėt, rašykit, turiu kontaktą. Reikia geros ispanų ir anglų k.
Volcano Villarica
Tolesnis sustojimas - Valdivia, studentų miestas ant upės kranto. Po vietinį turgų šliaužioja jūros liūtai ir laukia, kol koks prekeivis numes žuvį. Gatvėse jaunimas, vaibas neblogas, netrukus susidraugaujam su kanapių ir stebuklingų grybų fermeriu iš Oregono, bei dviem žaviom prancūzaitėm, dirbančiomis su cirku ir jachtomis snowborderiams gerai pažįstamame Annecy. Važiuojam i Nuebla kaimelį, kuriame strateginėj vietoj ant aukšto kranto buvo pastatytos ispanų fortifikacijos. Užsukame į vienintelį kaime veikiantį restoranėlį, kur netikėtai sutinku tą patį motociklininką Tomas, iš kelto į Chiloe. Tokie sutapimai nedažni. Čilėje tai reiškia draugystę, nuotykius... :) o taip pat įpūst pliaže ir pamiršt užrašų knygutę su visos kelionės kontaktais.. :(
Turgaus lankytojas
Pagrobiam merginas į Caburgua, mažytę gyvenvietę šalia Pucon ir Villarica. Abu šie miestai aptarnauja srautus, traukiančius kopti į Volcan Villarica, vieną iš dviejų veikiančių vulkanų Pietų Amerikoj. Tomas tėvas čia turi kontorėlę ir suką bizniuką, pardavinėdamas žemę užsieniečiams. Kontora suteikia mums namuką ant ežero kranto, kur savaitę gyvename supami natūralaus grožio: vulkanų, kalnų ir rudeniškai nuraudonavusių miškų. Mus lanko kaimynai huasos, dovanoja 5 litrų butelį jauno obuolių vyno chicha, maišą riešutų ir kibirą uogų, terasoje kepam asado, huasai groja ir dainuoja. Lipam į vulkaną, mirkstam geizeriuose, naktį važiuojam ant kalno gerti vyno ir stebėti žvaigždžių. Nori nenori tenka įsikirsti į čilietišką akcentą ir kaubojišką žargoną. Buena onda, huevon!
Buena onda
Greitis sunkvežimio priekaboj
Caburgua
Valle Colchagua, vieno geriausių Čilės vynuogynų slėnio sostinė Santa Cruz - vynų daryklos, vynuogynai iščiustyti kaip ant atviručių, šnekos su vyndariais ir ragavimai tiesiai iš bačkos... Rekomenduoju butelaitį Carmenere su sultingu steiku!
Čia kelias dienas gyvenu pažįstamo huaso namuose su šeima, kuri nors yra labai neturitinga ir gyvena super paprastai, bet nepaprastai širdingai dalijasi su manim viskuo, ką turi. Į kambarį su lova ūkiniame priestate man atnešamas plastmasinis kibiras, atstosiantis tualetą (kad nereiktų eit per lauką, kur mane atseit gali užpulti palaidas šuo). Močiutė visą dieną sėdi prie elektrinio šildytuvo ir mezga, arba pasakoja man šeimos istorijas, o anyta kasdieną verda šeimai ir svečiui tradicinius patiekalus - empanadas (pyragėliai su mėsos įdaru), casuela de vacuno (didelė lėkštė sriubos su visokiom daržovėm ir didžiuliu jautienos gabalu bei virto oranžinio moliūgo rieke vidury), humitas (virti kukurūzų lapai, įdaryti maltais kukurūzais su chicherrones - tokiais panašiai kaip ir spirgais - ir prieskoniais) ir t.t... Per pietus ir vakarais namuose susirenka šeima, giminės, anūkai ir kaimynai, ir užverda turgus: visi plepa vienas per kitą, geria arbatą, jote (raudoną vyną su kola arba spraitu) arba čilietišką romą, gliaudo siemkes arba rūko, juokiasi ir kvatoja.
Čiliečiai šneka labai greitai, kelis žodžius mala į vieną, naudoja daug žargono, ir visai kitokį nei argentiniečiai akcentą bei kalbos melodiją. Bet kuo giliau į kaimą, tuo sunkiau darosi suprasti. Kuo daugiau žmonių kalbasi su tavim vienu metu, tuo blogiau - bet atrodo, mano naujiems pažįstamiems tai nė motais, jie labai nesistengia padėti - ir aš jau imu nesuprasti nieko. Džiaugiuosi, kad tas čilietiškas romas nėra toks blogas, ir šio universalus vertėjo pagalba greit imu nebesijausti idiotu.
Fotkės.
